Nors geopolitinė situacija ir karas Ukrainoje daugelį privertė iš esmės peržiūrėti savo kultūrinio vartojimo įpročius, pastebima, kad dalis Lietuvos visuomenės vis dar jaučia stiprų sentimentą senajam sovietiniam kinui. Tai dažnai sukelia aštrias diskusijas šeimose ar socialiniuose tinkluose, kur vieniems tai atrodo kaip okupacinės kultūros reliktas, o kitiems – tiesiog nekalti vaikystės prisiminimai. Psichologai teigia, kad šis reiškinys yra kur kas sudėtingesnis nei paprastas politinis apsisprendimas ar „minkštosios galios“ veikimas. Norint suprasti, kodėl „Likimo ironija“ ar „Šuriko nuotykiai“ vis dar surenka žiūrovus prie ekranų, reikia pažvelgti į gilesnius žmogaus psichikos mechanizmus, susijusius su atmintimi, saugumo jausmu ir tapatybės formavimu.
Nostalgija – tai ilgesys ne santvarkai, o jaunystei
Vienas esminių psichologinių veiksnių, paaiškinančių šį fenomeną, yra tai, kaip mes suvokiame nostalgiją. Dažnai daroma klaida manant, kad žmogus, žiūrintis seną rusišką filmą, ilgisi Sovietų Sąjungos kaip politinio darinio. Psichologijos moksle tai vadinama perkeltine emocija.
Iš tiesų žiūrovas ilgisi to laiko, kai jis pats buvo jaunas, sveikas, pilnas jėgų ir vilčių. Senas filmas veikia kaip laiko mašina, akimirksniu nukelianti į laikotarpį, kai:
- Gyvenimas atrodė paprastesnis ir aiškesnis;
- Tėvai dar buvo gyvi ir jauni;
- Atsakomybės našta buvo mažesnė;
- Pirmoji meilė ar studijų metai kėlė euforiją.
Kinas šiame kontekste tampa inkaru. Smegenys susieja vaizdinius ekrane su teigiamais neurocheminiais procesais (dopamino ir oksitocino išsiskyrimu), kurie vyko žiūrovo jaunystėje. Todėl bandymas atimti ar kritikuoti šiuos filmus neretai priimamas asmeniškai – kaip pasikėsinimas į paties žmogaus biografiją ar gražiausius jo gyvenimo metus.
Saugumo iliuzija ir „rožinis“ prisiminimų filtras
Kitas svarbus aspektas yra vadinamasis „aukso amžiaus“ sindromas arba selektyvi atmintis. Žmogaus psichika turi savisaugos mechanizmą: laikui bėgant, negatyvūs prisiminimai (eilės prie maisto, cenzūra, baimė, nepriteklius) blunka, o pozityvūs emociniai potyriai išryškėja. Sovietinis kinas, kuris pats savaime buvo stipriai cenzūruojamas ir dažnai rodė pagražintą realybę, šį efektą tik sustiprina.
Kodėl šie filmai veikia kaip raminamieji?
Šiuolaikinis pasaulis yra kupinas neapibrėžtumo, informacinio triukšmo ir streso. Tuo tarpu senieji filmai siūlo visiškai nuspėjamą, saugų naratyvą. Juose dažniausiai nėra:
- Brutalaus smurto ir atviro seksualumo, kuris gali varginti vyresnės kartos žiūrovus;
- Sudėtingų moralinių dilemų – gėris ir blogis ten dažnai aiškiai atskirti (arba blogis yra tiesiog komiškas ir nepavojingas);
- Greito montažo ir vizualinio triukšmo, būdingo moderniam Holivudui.
Psichologiniu požiūriu, žiūrėjimas į gerai žinomą siužetą, kurio pabaiga aiški ir laiminga, mažina nerimą. Tai tarsi grįžimas į saugią užuovėją, kurioje „viskas bus gerai“. Žiūrovas, įsijungdamas tokią komediją, nesiekia intelektualinio iššūkio – jis siekia emocinio stabilumo ir nusiraminimo.
Kultūrinis kodas ir bendrystės jausmas
Negalima ignoruoti ir socialinio aspekto. Dešimtmečius šie filmai formavo tam tikrą kultūrinį kodą – citatas, juokelius, situacijas, kurias supranta visi tos kartos atstovai. Gebėjimas atpažinti citatą ir kartu pasijuokti sukuria bendrystės jausmą.
Žmogus yra socialinė būtybė, kuriai svarbu priklausyti grupei. Kai didelė dalis visuomenės (ypač vyresnės kartos) dalijasi tais pačiais kultūriniais simboliais, atsiranda saugus socialinis burbulas. Atsisakyti šių filmų daugeliui reiškia iškristi iš savo socialinio rato konteksto, prarasti bendrą kalbą su bendraamžiais per šventes ar susibūrimus.
Ritualų svarba psichologiniam stabilumui
Daugeliui žiūrovų rusiški filmai yra tapę neatsiejama ritualų dalimi, pavyzdžiui, Naujųjų metų sutikimo tradicija. Psichologijoje ritualai vertinami kaip itin svarbus elementas, padedantis struktūruoti laiką ir valdyti lūkesčius.
Jei žmogus 30 ar 40 metų kasmet gruodžio 31-ąją pjaustydavo mišrainę skambant tam pačiam garso takeliui, tai tapo sąlyginiu refleksu. Staigus šio elemento pašalinimas sukelia diskomfortą, tarsi kažkas būtų „ne taip“. Tai nereiškia politinio lojalumo svetimai valstybei, tai reiškia prisirišimą prie asmeninės rutinos, kuri suteikia gyvenimui cikliškumo ir pastovumo pojūtį.
Kognityvinis disonansas ir meno atskyrimas nuo politikos
Vienas sudėtingiausių klausimų, kylančių šių dienų kontekste, yra tai, kaip žmonės suderina paramą Ukrainai ar Lietuvos laisvei su rusiškos produkcijos vartojimu. Čia veikia kognityvinio disonanso mažinimo strategija, dažniausiai pasireiškianti racionalizacija: „Menas yra aukščiau politikos“.
Psichologai pastebi, kad žiūrovai linkę atskirti kūrinį nuo jo kilmės šalies dabartinių veiksmų. Jie argumentuoja, kad:
- Aktoriai jau mirę arba filmai sukurti kitoje epochoje;
- Filmo žinutė yra bendražmogiška, o ne propagandinė;
- Kultūra neturi sienų.
Tokia gynybinė reakcija leidžia išvengti vidinio konflikto ir kaltės jausmo. Žmogui sunku pripažinti, kad tai, kas jam teikė džiaugsmą visą gyvenimą, staiga tapo „toksiška“. Todėl psichika randa būdų, kaip pateisinti šį įprotį, kad išsaugotų vidinę ramybę.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)
Ar žiūrėti senus rusiškus filmus reiškia būti nepatriotiškam?
Ne, tiesiogiai tai nereiškia nepatriotiškumo. Nostalgija yra emocinis, o ne politinis reiškinys. Tačiau svarbu ugdyti sąmoningumą ir suprasti, kad kultūra gali būti naudojama kaip „minkštoji galia“. Svarbiausia yra ne tai, ką žiūrite, o kokios yra jūsų vertybės ir realūs veiksmai valstybės atžvilgiu.
Kodėl jaunoji karta visiškai nesupranta šios nostalgijos?
Jaunoji karta neturi emocinių sąsajų su tuo laikotarpiu. Jiems tie filmai yra tiesiog lėto tempo, techniškai pasenę kūriniai su nesuprantamais socialiniais kodais (pvz., kodėl buto gavimas yra tokia didelė problema). Be asmeninės patirties ir konteksto šie filmai praranda savo magiją.
Ar įmanoma atsikratyti šio įpročio?
Taip, bet tai reikalauja laiko ir pastangų. Reikia sąmoningai kurti naujus ritualus ir ieškoti kokybiškų alternatyvų. Pavyzdžiui, atrasti senąją prancūzų, italų ar amerikiečių klasiką, kuri taip pat turi „aukso amžiaus“ žavesio, bet neturi skausmingo politinio krūvio.
Ar žiūrėjimas kenkia psichinei sveikatai?
Pats žiūrėjimas nekenkia, nebent jis tampa pabėgimu nuo realybės (eskapizmu), kai žmogus visiškai ignoruoja dabartį ir gyvena praeitimi. Taip pat žala gali kilti dėl konfliktų su artimaisiais, jei šis klausimas šeimoje yra principinis.
Kultūrinė transformacija ir naujų prasmių paieškos
Psichologai sutaria, kad kova su nostalgija draudimais ar gėdinimu dažniausiai duoda priešingą rezultatą – žmogus užsisklendžia ir dar labiau įsikiba į savo praeitį. Pokytis vyksta natūraliai, keičiantis kartoms ir formuojantis naujiems įpročiams. Vyresnioji karta, kuri vis dar jaučia sentimentus, pamažu integruoja ir vakarietišką turinį, tačiau visiškas emocinio ryšio nutraukimas yra skausmingas procesas.
Svarbu suprasti, kad kultūrinis laukas nėra statiškas. Tai, kas šiandien atrodo kaip nepajudinama tradicija, po dešimtmečio gali tapti tik muziejiniu eksponatu. Dabartinė užduotis yra ne teisti tuos, kurie jaučia nostalgiją, bet siūlyti ir kurti kokybišką, savą kultūrinį turinį, kuris ateityje taps naujų kartų nostalgijos objektu. Emocinis ryšys su kinu išlieka, tačiau jo turinys neišvengiamai transformuojasi, atspindėdamas kintančią visuomenės sąmonę ir vertybes.
