Kiekvienas iš mūsų kartais pajunta norą trumpam sugrįžti į praeitį – į laikus, kai humoras buvo naiviai nuoširdus, o aktorių vaidyba spinduliavo neapsimestiniu talentu. Senieji kino filmai, su kuriais užaugo ištisos kartos, yra daugiau nei tik pramoga; tai kultūrinis kodas, jungiantis tėvus ir vaikus, tai frazės, tapusios mūsų kasdienės kalbos dalimi, ir melodijos, kurias atpažįstame iš pirmųjų akordų. Nors laikmečiai keičiasi ir technologijos tobulėja, šios juostos išlaiko savo žavesį dėl paprastos priežasties – jos pasakoja apie žmogiškus jausmus, draugystę ir kuriozines situacijas, kurios, nepaisant besikeičiančių dekoracijų, išlieka aktualios visais laikais. Šiame straipsnyje kviečiame leistis į nostalgišką kelionę po kino fondus, kurie vis dar priverčia mus nuoširdžiai juoktis ir nubraukti ašarą.
Kodėl senoji kino klasika vis dar traukia žiūrovus?
Dažnai kyla klausimas, kodėl šiuolaikinių specialiųjų efektų ir didžiulių biudžetų fone mes vis dar grįžtame prie juostų, sukurtų prieš pusę amžiaus. Atsakymas slypi nuoširdume ir profesionalume. Tuometinis kinas, dažnai ribojamas cenzūros ir techninių galimybių, buvo priverstas ieškoti kitų būdų pasiekti žiūrovo širdį. Režisieriai ir scenaristai pasitelkdavo vadinamąją „Ezopo kalbą“, kuria per humorą ir satyrą kalbėdavo apie rimtas socialines problemas.
Be to, šių filmų sėkmės paslaptis – geniali aktorių vaidyba. Tokie grandai kaip Jurijus Nikulinas, Andrejus Mironovas, Anatolijus Papanovas ar Jevgenijus Leonovas kūrė personažus, kurie nebuvo tiesiog karikatūros. Jie buvo gyvi, daugiabriauniai, turintys tiek silpnybių, tiek žavesio. Būtent todėl žiūrovai lengvai susitapatina su ekrano herojais – paprastais inžinieriais, studentais ar net smulkiais sukčiais, kurie dažniau kelia simpatiją nei pasmerkimą.
Leonidas Gaidajus: Komedijos karalius ir jo šedevrai
Kalbėti apie senąjį kiną ir nepaminėti Leonido Gaidajaus būtų tiesiog neįmanoma. Šis režisierius sukūrė unikalų komedijos stilių, kuriame susipina greitas veiksmas, ekscentriški triukai ir verbalinis humoras. Jo filmai yra absoliuti klasika, kurią mintinai moka milijonai.
„Operacija Y ir kiti Šuriko nuotykiai“
Tai filmas, pristatęs mums vieną mylimiausių personažų – studentą Šuriką, kurį genialiai įkūnijo Aleksandras Demjanenka. Filmas susideda iš trijų novelių, tačiau būtent istorija apie egzaminus ir sandėlio apiplėšimą tapo kultine. Čia pirmą kartą ryškiai sužibėjo legendinė trijulė – Bailys, Kvailelis ir Patyręs (Vicinas, Nikulinas ir Morgunovas). Jų dinamiška, begarsio kino tradicijas primenanti vaidyba sukūrė nepakartojamą komišką efektą.
„Briliantinė ranka“
Kriminalinė komedija, kurioje paprastas pilietis Semionas Gorbunkovas atsitiktinai tampa kontrabandininkų taikiniu. Filmas žavi ne tik detektyvine intriga, bet ir nepamirštamu Andrejaus Mironovo pasirodymu. Jo atliekama daina apie „Nelaimių salą“ ir elegantiškas lengvabūdiškumas tapo vizitine kortele. Tai istorija apie tai, kaip paprastas, sąžiningas žmogus gali tapti didvyriu, net jei pats to visai netrokšta.
„Ivanas Vasiljevičius keičia profesiją“
Mokslinė fantastika ir istorinė komedija viename. Inžinieriaus Timofejevo laiko mašina netyčia sukeičia vietomis rūstųjį carą Ivaną Rūstųjį ir paprastą namų valdytoją Ivaną Bunšą. Kontrastas tarp XVI ir XX amžiaus realijų sukuria begalę juokingų situacijų. Frazė „Palikite mane ramybėje, aš esu liūdesyje“ (rus. „Ostavte menia, ja v pečali“) cituojama iki šiol.
Eldaras Riazanovas: Lyriškas humoras ir gyvenimo tiesos
Jei L. Gaidajus buvo ekscentriško humoro meistras, tai Eldaras Riazanovas kūrė tai, ką galima pavadinti „liūdna komedija“. Jo filmai pasižymi gilesniu psichologizmu, juose juokas dažnai persipina su melancholija ir apmąstymais apie vienatvę bei meilę.
„Likimo ironija, arba Po pirties“
Šis filmas tapo neatsiejama Naujųjų metų tradicija. Istorija apie tai, kaip keturi draugai nuėjo į pirtį, o vienas iš jų per klaidą atsidūrė Leningrade, yra žinoma visiems. Tačiau po komišku paviršiumi slepiasi jautri pasaka apie du vienišus žmones, kurie savo laimę randa pačiomis netikėčiausiomis aplinkybėmis. Filme skambančios dainos pagal M. Cvetajevos ir B. Pasternako eiles suteikia juostai ypatingo poetiškumo.
„Tarnybinis romanas“
Tai odė biurų darbuotojams ir įrodymas, kad meilė gali pražysti net pilkiausioje statistikos įstaigoje. Transformacija, kurią patiria „myma“ vadinama direktorė (aktorė Alisa Freindlich), ir jos santykiai su nedrąsiu Novoselcevu (aktorius Andrejus Miagkovas) yra puikus pavyzdys, kaip meistriškai galima atskleisti veikėjų vidinį pasaulį. Tai filmas apie tai, kad kiekviename „sraigtelyje“ slypi asmenybė.
Kiti nepamirštami perlai
Sąrašas būtų nepilnas be keleto kitų juostų, kurios, nors ir sukurtos kitų režisierių, užima garbingą vietą aukso fonde.
- „Sėkmės džentelmenai“ – komedija apie darželio vedėją, kuris dėl stulbinamo panašumo į pavojingą nusikaltėlį privalo infiltruotis į vagių gaują. Filme gausu kalėjimo žargono, kuris filme paverstas juokingais naujadarais, o Jevgenijus Leonovas čia demonstruoja aukščiausią aktorinio meistriškumo klasę, vaidindamas du visiškai skirtingus personažus.
- „Maskva netiki ašaromis“ – tai ne tik komedija, bet ir gyvenimiška melodrama, laimėjusi „Oskarą“. Tai istorija apie tris drauges ir jų likimus per kelis dešimtmečius. Filmas įkvepia, mokydamas, kad gyvenimas po keturiasdešimties tik prasideda.
- „Dvylika kėdžių“ – Ilfo ir Petrovo romano ekranizacija (tiek Gaidajaus, tiek Zacharovo versijos turi savo gerbėjų). Ostapo Benderio, „didžiojo kombinatoriaus“, nuotykiai ieškant paslėptų briliantų yra nesenstantis satyros pavyzdys.
Sparnuotosios frazės, tapusios folkloru
Vienas iš pagrindinių šių filmų ilgaamžiškumo rodiklių – citatos. Mes dažnai jas vartojame net nesusimąstydami apie jų kilmę. Štai keletas pavyzdžių, kurie akimirksniu sukelia šypseną:
- „Reikia, Fedia, reikia…“ (iš „Operacijos Y“).
- „Mūsų žmonės į bandeles su taksi nevažinėja“ (iš „Briliantinės rankos“).
- „Koks bjaurus šis jūsų drebučiai“ (iš „Likimo ironijos“).
- „Aš reikalauju banketo tęsinio!“ (iš „Ivanas Vasiljevičius keičia profesiją“).
- „Gražiai gyventi neuždrausi“ (iš „Kaukazo belaisvės“).
Dažniausiai užduodami klausimai (D.U.K.)
Tiems, kurie nori prisiminti senus laikus ar pirmą kartą susipažinti su šia klasika, dažnai kyla praktinių klausimų. Štai atsakymai į populiariausius iš jų.
Kur šiandien galima legaliai pažiūrėti šiuos filmus?
Daugelį senųjų filmų restauruotų versijų galima rasti oficialiuose kino studijų „Mosfilm“ ar „Lenfilm“ „YouTube“ kanaluose. Taip pat jie dažnai rodomi per televiziją šventiniu laikotarpiu arba yra prieinami įvairiose srautinio transliavimo platformose, kurios specializuojasi klasikinio kino srityje.
Ar šie filmai tinka vaikams?
Dauguma paminėtų komedijų, ypač L. Gaidajaus kūryba („Operacija Y“, „Briliantinė ranka“), yra puikiai tinkamos žiūrėti su visa šeima. Juose nėra atviro smurto ar vulgarumo, o humoras dažnai remiasi situacijų komizmu, kurį supranta ir vaikai. Tačiau sudėtingesnės melodramos, kaip „Maskva netiki ašaromis“, gali būti įdomesnės vyresnei auditorijai.
Kuris filmas rekomenduojamas kaip pirmoji pažintis su šiuo žanru?
Jei niekada nematėte senosios klasikos, geriausia pradėti nuo „Operacijos Y ir kitų Šuriko nuotykių“. Tai lengvas, dinamiškas ir vizualiai juokingas filmas, kuriam nereikia gilaus kultūrinio konteksto išmanymo.
Ar būtina mokėti rusų kalbą norint suprasti humorą?
Nors originalo kalba perteikia visus niuansus ir intonacijas, daugelis šių filmų yra kokybiškai dubliuoti arba turi subtitrus. Visgi, specifiniai žodžių žaismas ar kultūrinės nuorodos geriausiai atsiskleidžia originale, tačiau situacijų komizmas yra universalus.
Atmosferos kūrimas tobulam kino vakarui
Norint pilnai pasimėgauti šiais filmais, vien tik įjungti ekraną neužtenka – svarbu sukurti tinkamą atmosferą. Šie filmai geriausiai žiūrisi jaukioje namų aplinkoje, apsupus artimiesiems. Tai puiki proga surengti teminį vakarą. Galite paruošti užkandžių, kurie asocijuojasi su tuo laikmečiu ar rodomi filmuose – pavyzdžiui, klasikinę baltą mišrainę (Olivjė) žiūrint „Likimo ironiją“ arba tiesiog mėgautis arbata iš gražių puodelių.
Svarbiausia yra nusiteikimas. Išjunkite telefonus, pamirškite šiuolaikinį skubėjimą ir leiskite sau pasinerti į pasaulį, kuriame problemos sprendžiamos su šypsena, o pabaiga beveik visada laiminga. Tai terapija, kuri primena, kad nepaisant visų gyvenimo sunkumų, žmogiškumas, atjauta ir geras humoro jausmas yra vertybės, kurios niekada neišeina iš mados. Toks kino vakaras gali tapti puikia proga ne tik pasijuokti, bet ir pasikalbėti su tėvais ar seneliais apie jų jaunystę, nes kiekvienas šis filmas jiems – tai bilietas atgal į gražiausius prisiminimus.
