Kinas, kaip meno forma, dažnai peržengia valstybių sienas ir politines realijas, atverdamas langą į kitokią kultūrinę sąmonę, istorines traumas bei filosofines gelmes. Rusų kinematografija, apimanti tiek sovietinį laikotarpį, tiek moderniąją erą, pasaulio kritikų yra vertinama nevienareikšmiškai, tačiau niekas negali paneigti jos monumentalaus indėlio į pasaulinį kino meną. Nuo revoliucinių montažo technikų iki gilaus egzistencializmo – geriausi šio regiono režisierių darbai dažnai tampa privaloma studijų medžiaga kino mokyklose nuo Niujorko iki Paryžiaus. Jei nusprendėte praplėsti savo akiratį ir pamatyti filmus, kurie formavo ne tik vienos šalies, bet ir viso pasaulio kino kalbą, šis sąrašas padės nepasiklysti tūkstančiuose pavadinimų ir atrasti tikrus deimantus.
Andrejus Tarkovskis: Kinas kaip poezija ir filosofija
Kalbėti apie rusų kiną ir nepaminėti Andrejaus Tarkovskio būtų tas pats, kas kalbėti apie renesanso dailę be Mikelandželo. Šis režisierius sukūrė savitą kino kalbą, kurioje laikas tampa apčiuopiamu elementu. Jo filmai nėra skirti lengvam laisvalaikio praleidimui – tai intelektualus iššūkis, reikalaujantis žiūrovo susikaupimo.
Stalkeris (1979)
Tai bene žinomiausias Tarkovskio kūrinys, kuris dažnai vadinamas filosofine moksline fantastika, nors specialiųjų efektų čia beveik nėra. Filmas pasakoja apie kelionę į paslaptingą „Zoną”, kurioje, pasak legendų, pildosi slapčiausi žmonių norai. Tačiau kritikų verdiktas aiškus: šis filmas yra ne apie kelionę erdvėje, o apie kelionę į žmogaus sielos gelmes. Ilgi kadrai, hipnotizuojanti atmosfera ir nuolatinė įtampa be matomo pavojaus pavertė šį filmą kultiniu.
Soliaris (1972)
Dažnai lyginamas su Stenlio Kubriko „2001: Kosmine odisėja”, „Soliaris” pateikia visiškai kitokią, humaniškesnę požiūrio į kosmosą versiją. Pagrindinė tema čia – ne technologijos, o sąžinė, atmintis ir meilė. Kritikai pabrėžia, kad Tarkovskis sugebėjo paversti mokslinę fantastiką giliai asmeniška drama, kuri kelia klausimą: ar mes esame pasirengę kontaktui su nežemišku protu, jei dar nesupratome patys savęs?
Karinis realizmas ir psichologinė trauma
Rusijos ir Sovietų Sąjungos istorija neatsiejama nuo Antrojo pasaulinio karo, todėl nenuostabu, kad ši tema kine užima ypatingą vietą. Tačiau geriausi kritikų įvertinti filmai nėra propagandiniai plakatai. Tai – sukrečiančios, dažnai sunkiai žiūrimos juostos apie žmogiškumo praradimą.
Eik ir žiūrėk (1985)
Režisieriaus Elemo Klimovo šedevras „Eik ir žiūrėk” (rus. „Idi i smotri”) dažnai tituluojamas vienu geriausių, bet kartu ir vienu baisiausių karo filmų kino istorijoje. Čia nėra herojizmo tradicine to žodžio prasme. Matome karą paauglio akimis, kurio veidas filmo eigoje sensta ne metais, o valandomis.
Kino kritikai šį filmą vertina dėl:
- Visceralinio garso dizaino: Garsas filme naudojamas taip, kad žiūrovas fiziškai jaustų sprogimų ir rėkimo sukeliamą dezorientaciją.
- Operatoriaus darbo: Kameros judesiai ir stambūs planai sukuria dokumentinio tikroviškumo įspūdį.
- Psichologinio poveikio: Tai antikarinis manifestas, kuris rodo ne mūšio strategijas, o visišką moralinį nuosmukį ir chaosą.
Posovietinė realybė ir „Brolis”
Dešimtas dešimtmetis Rusijoje buvo chaoso, nusikalstamumo ir vertybių perkainojimo laikas. Būtent šiuo laikotarpiu iškilo režisierius Aleksejus Balabanovas, kurio filmai tapo to laikmečio veidrodžiu.
Filmas „Brolis” (1997) tapo fenomenu. Pagrindinis veikėjas Danila Bagrovas dažnai vadinamas „rusų taksi vairuotoju”, lyginant jį su Martino Skorsezės personažu. Kritikai vertina šį filmą ne dėl siužeto (kuris primena veiksmo filmą), bet dėl atmosferos. Pilkas, purvinas Sankt Peterburgas, kultinė roko grupės „Nautilus Pompilius” muzika ir visiškas moralinis veikėjų pasimetimas puikiai iliustruoja „laukinio kapitalizmo” pradžią. Tai filmas, kurį būtina pamatyti norint suprasti posovietinį mentalitetą.
Modernusis kinas: Andrejus Zviagincevas
Jei kalbame apie šių laikų rusų kiną, Andrejus Zviagincevas yra neabejotinai ryškiausia figūra tarptautinėje arenoje. Jo filmai nuolat pelno apdovanojimus Kanuose ir yra nominuojami „Oskarams”. Zviagincevas tęsia Tarkovskio tradiciją, tačiau ją pritaiko moderniai, socialinei kritikai.
Leviatanas (2014)
Tai galingas pasakojimas apie mažo žmogaus kovą prieš korumpuotą sistemą. Filmas, paremtas bibliniais motyvais, perkelia Jobo istoriją į atšiaurią Rusijos šiaurę. Kritikai šį filmą vertina už:
- Vizualinį grožį: Atšiaurūs peizažai, didingi griaučiai ir jūra kontrastuoja su žmogiškuoju purvu ir biurokratija.
- Socialinę drąsą: Režisierius negailestingai kritikuoja valdžios ir bažnyčios sąjungą.
- Scenarijaus struktūrą: Tai lėta, bet neišvengiamai į tragišką finalą judanti drama.
Nemeilė (2017)
Dar vienas Zviagincevo šedevras, pasakojantis apie skyrybų procese dingusį vaiką. Tačiau tai nėra paprastas detektyvas. Tai diagnozė visuomenei, kurioje egoizmas ir empatijos stoka tapo norma. Filmas pasižymi „chirurginiu” tikslumu nagrinėjant žmonių santykius ir yra vertinamas kaip vienas stipriausių pastarojo dešimtmečio Europos filmų.
Kino inovacijos: Aleksandras Sokurovas
Kino kritikai dažnai ieško ne tik gero pasakojimo, bet ir techninių inovacijų. Šioje kategorijoje nepralenkiamas yra Aleksandras Sokurovas ir jo filmas „Rusų arka” (2002).
Kodėl šį filmą verta pamatyti bent kartą? Tai yra techninis stebuklas. Visas 96 minučių trukmės filmas buvo nufilmuotas vienu nepertraukiamu kadru Ermitažo muziejuje. Čia nėra montažo. Kamera keliauja per 33 sales, aprėpdama 300 metų Rusijos istoriją, dalyvaujant tūkstančiams aktorių ir statistų. Tai unikalus eksperimentas kino istorijoje, kuris sujungia teatrą, istorinę rekonstrukciją ir kiną į vieną vientisą srautą. Žiūrovui tai sukuria sapno, iš kurio neįmanoma pabusti, įspūdį.
Oskarus pelniusi klasika
Nors festivalių kinas dažnai būna nišinis, yra filmų, kurie sugebėjo sužavėti ir plačiąją auditoriją bei JAV Kino akademiją.
„Maskva netiki ašaromis” (1980) – tai melodrama, kuri laimėjo „Oskarą” geriausio užsienio filmo kategorijoje. Nors iš pirmo žvilgsnio tai paprasta trijų moterų gyvenimo istorija, filmas puikiai atskleidžia sovietinę buitį, vertybes ir socialinius lūkesčius. Tai lengvesnio turinio, bet vis tiek kokybiškas kinas, leidžiantis pamatyti gyvenimą „už geležinės uždangos” paprastų žmonių akimis.
Kitas svarbus filmas – Nikitos Michalkovo „Išvarginti saulės” (1994). Taip pat „Oskaro” laureatas, pasakojantis apie stalinistinių represijų pradžią. Filmas meistriškai derina idilišką vasaros atostogų atmosferą su artėjančios tragedijos nuojauta.
Dažniausiai užduodami klausimai (D.U.K.)
Tiems, kurie tik pradeda pažintį su šiuo kinu, dažnai kyla praktinių ir kontekstinių klausimų. Štai keletas atsakymų:
Ar visi geriausi rusiški filmai yra liūdni ir sunkūs?
Dauguma kritikų pripažintų šedevrų (dramos, karo filmai) iš tiesų yra emociškai sunkūs, nes nagrinėja egzistencines problemas. Tačiau egzistuoja ir puikių komedijų (pvz., Eldaro Riazanovo ar Leonido Gaidajaus kūryba), kurios yra kultinės posovietinėse šalyse, nors Vakarų kritikų vertinamos mažiau dėl specifinio kultūrinio humoro.
Kodėl Tarkovskio filmai laikomi tokiais svarbiais?
Andrejus Tarkovskis sukūrė teoriją apie „laiko lipdymą” kine. Jis tikėjo, kad kino esmė yra fiksuoti laiką. Jo filmų tempas, ilgi planai ir filosofinis gylis padarė didžiulę įtaką tokiems režisieriams kaip Larsas von Trieras ar Kristoferis Nolanas.
Kur geriausia žiūrėti šiuos filmus legaliai?
Daugelį senosios klasikos („Mosfilm” studijos produkcija) galima rasti oficialiuose „YouTube” kanaluose, dažnai net su restauruota vaizdo kokybe ir angliškais subtitrais. Naujesnius filmus (Zviagincevo, Balabanovo) dažnai siūlo autorinio kino platformos, tokios kaip MUBI, arba didžiosios transliavimo platformos.
Ar verta žiūrėti senus nespalvotus filmus?
Būtinai. Pavyzdžiui, Sergejaus Eizenšteino „Šarvuotis Potiomkinas” yra montažo vadovėlis. Net jei filmas nebyluss, jo vizualinė kalba yra universali ir padeda suprasti, kaip vystėsi šiuolaikinis kinas.
Meninė įtaka asmeniniam tobulėjimui
Susipažinimas su kritikų pripažinta Rusijos kino klasika nėra tik duoklė istorijai ar politinėms diskusijoms. Tai yra būdas ugdyti savo vizualinį raštingumą ir emocinį intelektą. Skirtingai nei Holivudo produkcija, kuri dažnai orientuojasi į aiškų naratyvą ir laimingą pabaigą, minėti filmai moko mus būti neapibrėžtume, kelti klausimus be atsakymų ir vertinti lėtą, kontempliatyvų stebėjimą.
Pamatyti Tarkovskio „Stalkerį” ar Zviagincevo „Leviataną” reiškia patirti tam tikrą vidinį sukrėtimą. Šie filmai neleidžia likti abejingais – jie arba sužavi, arba atstumia, bet visada priverčia mąstyti. Kine, kaip ir literatūroje, vertingiausi kūriniai yra tie, kurie mus keičia, o šiame sąraše esantys filmai turi būtent tokią galią. Tad jei ieškote ne pramogos, o patirties, šie kūriniai laukia jūsų dėmesio.
