Kiekvienais metais, artėjant didžiosioms metų šventėms ar tiesiog savaitgalių vakarais, Lietuvos televizijos kanalų reitingai rodo įdomų ir, iš pirmo žvilgsnio, paradoksalų reiškinį. Nepaisant sudėtingos geopolitinės situacijos, istorinių nuoskaudų ir pasikeitusios kultūrinės orientacijos į Vakarus, senieji rusiški (sovietiniai) filmai vis dar pritraukia milžiniškas auditorijas. Tai nėra tik vyresnės kartos įprotis – šiuos filmus neretai žiūri ir tie, kurie gimė jau nepriklausomoje Lietuvoje. Šis fenomenas yra kur kas sudėtingesnis nei paprastas televizoriaus pultelio paspaudimas; tai susipynęs nostalgijos, psichologinio komforto, kultūrinių kodų ir specifinio humoro mazgas, kurį verta panagrinėti atidžiau.
Nostalgija jaunystei, o ne santvarkai
Vienas dažniausiai pasitaikančių klaidingų įsitikinimų yra manymas, kad žmonės, žiūrintys sovietinius filmus, ilgisi sovietmečio kaip politinės sistemos. Nors tokių atvejų pasitaiko, sociologai ir psichologai sutaria, kad didžioji dalis žiūrovų jaučia nostalgiją ne politiniam režimui, o savo pačių jaunystei. Žiūrėdami į ekranus, kuriuose jauni Aleksandras Demjanenko (Šurikas) ar Andrejus Mironovas krečia pokštus, žiūrovai emociškai sugrįžta į laikus, kai patys buvo jauni, sveiki ir pilni vilčių.
Tai vadinamasis „žalesnės žolės“ efektas. Filmai veikia kaip laiko mašina, perkelianti į asmeninius prisiminimus – pirmąją meilę, studijų laikus ar šeimos pasisėdėjimus, kai tėvai dar buvo gyvi. Ši emocinė sąsaja yra stipresnė už bet kokį politinį kontekstą. Be to, žmogaus atmintis veikia selektyviai: bėgant laikui, blogi prisiminimai (deficitas, cenzūra, laisvės suvaržymai) išblunka, o pozityvios emocijos, kurias ir užfiksuoja šie filmai, išlieka ryškios.
Kultūrinis kodas ir „neišverčiamas“ humoras
Senasis rusiškas kinas, ypač Leonido Gaidajaus ar Eldaro Riazanovo komedijos, yra prisotintas specifinio humoro, kuris lietuviams yra gerai suprantamas dėl bendros praeities patirčių. Vakarietiškos komedijos dažnai remiasi situacijų komizmu arba tiesmuku humoru, tuo tarpu sovietinių filmų humoras dažnai yra grįstas potekstėmis, intonacijomis ir žodžių žaismas.
Daugelis frazių iš šių filmų yra tapusios „sparnuotosiomis frazėmis“, kurios integruotos į kasdienę vyresnės ir vidurinės kartos kalbą:
- Frazės naudojamos buitinėse situacijose, norint švelniai pajuokauti ar apibūdinti absurdišką padėtį.
- Citatos veikia kaip savotiškas slaptažodis, leidžiantis atpažinti „savą“ pašnekovą, suprantantį kontekstą.
- Vertimai į lietuvių kalbą dažnai negali perteikti originalo žavesio, todėl daugelis renkasi originalo kalbą, kas taip pat suteikia tam tikrą autentiškumo jausmą.
Šis kultūrinis bendrumas sukuria jaukumo jausmą. Žiūrovas jaučiasi protingas ir įžvalgus, nes supranta ne tik tai, kas pasakyta, bet ir tai, kas nutylėta. Tai ypač galioja filmams, kuriuose režisieriai naudojo vadinamąją „Ezopo kalbą“ – būdą apeiti cenzūrą, pasakojant apie sistemos ydas per satyrą ir alegorijas.
Profesionalumas ir aktorių mokykla
Negalima atmesti ir grynai meninio aspekto. Daugelis šių filmų buvo kuriami laikais, kai specialieji efektai neegzistavo arba buvo primityvūs. Todėl visas dėmesys buvo skiriamas scenarijaus kokybei, dialogams ir, svarbiausia, aktorių vaidybai. Tuometinė teatro ir kino mokykla buvo itin stipri. Aktoriai, tokie kaip Jurijus Nikulinas, Jevgenijus Leonovas ar Alisa Freindlich, pasižymėjo neįtikėtina charizma ir gebėjimu perteikti sudėtingus charakterius net ir lengvo žanro komedijose.
Šiuolaikinis kinas dažnai kritikuojamas dėl paviršutiniškumo, greito montažo ir per didelio vizualinio triukšmo. Tuo tarpu senieji filmai siūlo lėtesnį tempą, dėmesį detalėms ir žmogiškiesiems santykiams. Tai tampa atgaiva žiūrovui, pavargusiam nuo modernaus gyvenimo tempo ir informacinio srauto.
Psichologinis saugumas ir ritualai
Kodėl mes žiūrime tą patį filmą dešimtą ar dvidešimtą kartą? Psichologijoje tai aiškinama kaip poreikis jausti kontrolę ir saugumą. Gyvenant neramiame pasaulyje, kur ateitis neapibrėžta, o naujienos dažnai kelia nerimą, senas, atmintinai žinomas filmas tampa ramybės uostu.
Žiūrovas tiksliai žino, kas nutiks: Ženia Lukašinas vis tiek atsidurs Leningrade, o Šurikas išlaikys egzaminą. Nėra jokių nemalonių staigmenų, jokių stresinių posūkių. Tai veikia raminančiai, beveik terapapškai. Be to, šie filmai tapo neatsiejama švenčių ritualo dalimi. Kaip „balta mišrainė“ ant stalo, taip ir „Likimo ironija“ televizoriaus ekrane yra būtinas atributas, be kurio šventė atrodo nepilnavertė. Tai tradicija, kuri perduodama net ir tiems, kurie nejaučia tiesioginės nostalgijos tam laikmečiui.
Atskyrimas nuo politikos šiandieniniame kontekste
Pastaraisiais metais, ypač prasidėjus karui Ukrainoje, diskusijos apie rusiškos kultūros vartojimą tapo itin aštrios. Visuomenė susiskaldė į dvi stovyklas. Vieni griežtai atsisako bet kokio rusiško turinio, laikydami tai „minkštąja galia“, kuri vis dar pririša mus prie Rytų erdvės. Kiti bando atskirti meną nuo politikos, argumentuodami, kad sovietiniai režisieriai ir patys dažnai buvo sistemos įkaitai arba net disidentai.
Svarbu suprasti, kad daugelis populiariausių filmų nėra tiesioginė propaganda. Priešingai, geriausi to meto kūriniai dažnai kalbėjo apie bendražmogiškas vertybes – meilę, draugystę, sąžiningumą – kurios yra universalios. Būtent šis „žmogiškasis veidas“ leidžia šiems filmams išlikti populiariems, nepaisant politinio fono. Žiūrovai Lietuvoje geba filtruoti turinį: jie atmeta akivaizdžią propagandą, tačiau pasilieka teisę mėgautis kokybiška to meto dramaturgija ar komedija.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)
Kur šiais laikais galima legaliai žiūrėti šiuos filmus?
Daugelis senųjų filmų vis dar rodomi per kabelinės televizijos kanalus, kurie specializuojasi klasikiniame kine. Taip pat didelė dalis šio turinio yra pasiekiama tarptautinėse vaizdo įrašų platformose (pavyzdžiui, „YouTube“), kur oficialios kino studijų paskyros (pvz., „Mosfilm“) dažnai talpina restauruotas filmų versijas nemokamai.
Kodėl šie filmai dažniausiai rodomi originalo kalba arba su subtitrais?
Nors egzistuoja įgarsinti variantai, daugelis transliuotojų ir žiūrovų renkasi originalo kalbą dėl specifinio humoro ir intonacijų, kurios dingsta verčiant. Vyresnioji karta puikiai supranta rusiškai, todėl vertimas nėra būtinas, o subtitrai padeda tiems, kurių kalbos žinios silpnesnės.
Ar jaunimas taip pat žiūri šiuos filmus?
Statistika rodo, kad pagrindinė auditorija yra 40+ metų amžiaus žmonės. Tačiau jaunimas šiuos filmus dažnai pamato per šeimos susibūrimus. Dalis jaunimo jais domisi iš kultūrinio smalsumo arba kaip „retro“ estetikos pavyzdžiais, tačiau masinio susidomėjimo tarp Z kartos nėra.
Ar žiūrėti šiuos filmus dabartinėje situacijoje yra neetiška?
Tai yra asmeninio apsisprendimo klausimas. Kultūros istorikai pabrėžia, kad svarbu atskirti dabartinį Rusijos režimą nuo praeities kūrėjų, kurių daugelis jau mirę ir neturi nieko bendro su dabartine politika. Tačiau dalis visuomenės renkasi boikotuoti visą rusišką kultūrinį turinį kaip solidarumo ženklą.
Kintantys įpročiai ir ateities perspektyvos
Nors senieji filmai vis dar karaliauja reitingų viršūnėse per šventes, laikas daro savo. Natūrali kartų kaita neišvengiamai keičia ir žiūrėjimo įpročius. Jaunoji karta, užaugusi su „Netflix“, „Marvel“ visata ir vakarietišku humoru, nebeturi to paties emocinio ryšio su Šuriku ar burtininku iš „Paprasto stebuklo“. Jems šie filmai yra lėti, techniškai pasenę, o kultūrinis kontekstas – svetimas ir nesuprantamas.
Tikėtina, kad po kelių dešimtmečių šie filmai iš masinio reiškinio taps nišiniu pomėgiu, skirtu kino gurmanams ar istorikams. Tačiau kol kas, kol gyva karta, kuriai šie vaizdai primena jų pačių gyvenimo istoriją, senasis kinas išliks svarbia lietuviškų svetainių dalimi. Tai liudija ne apie politinę orientaciją, o apie gilų žmogaus poreikį išsaugoti ryšį su savo praeitimi ir jaustis saugiai pažįstamų vaizdų apsuptyje.
