Pastaraisiais metais Lietuvos kinas išgyvena tikrą renesansą, tačiau retas kūrinys sukelia tokį platų tarptautinį atgarsį kaip režisierės Marijos Kavtaradzės filmas „Tu man nieko neprimeni“ (angliškas pavadinimas – „Slow“). Tai nėra tiesiog dar viena drama apie santykius; tai kūrinys, kuris drąsiai, bet kartu ir itin jautriai paliečia temas, kurios kine vis dar laikomos tabu arba yra vaizduojamos per stereotipų prizmę. Filmo sėkmė prestižiniame Sandanso kino festivalyje, kuriame režisierė buvo apdovanota už geriausią režisūrą, tapo lūžio tašku, parodančiu, kad lietuviškas kinas gali kalbėti universalia, visam pasauliui suprantama emocijų kalba. Tačiau kas būtent lėmė šio filmo fenomeną ir kodėl jis taip stipriai rezonuoja su žiūrovais nuo JAV iki Europos?
Drąsa kalbėti apie aseksualumą be stigmos
Viena pagrindinių priežasčių, kodėl filmas sulaukė tokio didelio dėmesio, yra jo centrinė tema – aseksualumas. Kine intymumas dažniausiai yra neatsiejamas nuo seksualinės traukos, o romantinės dramos be sekso scenų atrodo sunkiai įsivaizduojamos. „Tu man nieko neprimeni“ laužo šią nusistovėjusią taisyklę, pristatydamas Dovydo (aktorius Kęstutis Cicėnas) personažą, kuris atvirai prisipažįsta esantis aseksualus.
Režisierė M. Kavtaradzė nesirenka lengviausio kelio – ji nepaverčia aseksualumo problema, kurią reikia „išgydyti“, ar tiesiog siužeto triuku. Priešingai, filmas tyrinėja, kaip kuriamas intymumas, kai fizinis suartėjimas nėra santykių pagrindas. Tai sukuria unikalią dinamiką tarp pagrindinių veikėjų – šiuolaikinio šokio šokėjos Elenos (aktorė Greta Grinevičiūtė) ir gestų kalbos vertėjo Dovydo. Žiūrovams tai tampa edukacine, bet kartu ir giliai emocine patirtimi, verčiančia permąstyti savo pačių suvokimą apie meilę, artumą ir tai, ko mes tikimės iš partnerystės.
Kūno kalba kaip pagrindinis naratyvas
Filmo pavadinimas anglų kalba „Slow“ (liet. lėtas) puikiai atspindi ne tik tempo, bet ir santykių vystymosi dinamiką, tačiau lietuviškas pavadinimas „Tu man nieko neprimeni“ nurodo į unikalų ryšį, neturintį precedento veikėjų gyvenimuose. Kadangi žodžiai dažnai tampa nepakankami arba klaidinantys, filme didžiulis dėmesys skiriamas neverbalinei komunikacijai.
Elena yra šokėja, kuriai kūnas yra saviraiškos ir darbo įrankis, o Dovydas – gestų kalbos vertėjas, kuriam rankų judesiai ir mimika yra kasdienė komunikacijos forma. Šis profesinis veikėjų pasirinkimas nėra atsitiktinis. Tai leidžia režisierei sukurti vizualiai turtingą pasakojimą, kuriame žvilgsniai, prisilietimai (arba jų nebuvimas) ir judesys pasako daugiau nei dialogai. Būtent šis kūniškumas be seksualizavimo tapo viena iš stipriausių filmo pusių, kurią gyrė tarptautiniai kritikai. Tai kinas, kurį reikia ne tik žiūrėti, bet ir jausti – jis veikia jutiminiu lygmeniu.
16mm juostos estetika ir vizualinis intymumas
Norint suprasti filmo atmosferą, negalima nepaminėti operatoriaus Lauryno Bareišos indėlio. Nors filmas kurtas skaitmeniniu būdu, jo vizualinė stilistika meistriškai imituoja 16mm kino juostos estetiką. Šilti tonai, lengvas vaizdo grūdėtumas ir natūrali šviesa sukuria dokumentikos pojūtį, tarsi mes, žiūrovai, būtume nepastebimi stebėtojai intymiausiomis veikėjų akimirkomis.
Šis vizualinis sprendimas padeda panaikinti atstumą tarp ekrano ir auditorijos. Kamera dažnai būna arti aktorių veidų, fiksuodama mikroskopinius emocijų pokyčius. Toks intymumas yra rizikingas, nes reikalauja absoliutaus aktorių nuoširdumo, tačiau šiuo atveju rizika visiškai pasiteisino. Tai kontrastuoja su daugeliu šiuolaikinių „glamūrinių“ meilės istorijų, suteikdamas filmui autentiškumo ir tikrumo jausmą, kuris taip vertinamas nepriklausomame kine.
Aktorių duetas: chemija be stereotipų
Filmo sėkmė būtų neįmanoma be fenomenalaus Gretos Grinevičiūtės ir Kęstučio Cicėno darbo. Jų vaidyba pasižymi organišku natūralumu, kuris yra retas reiškinys. G. Grinevičiūtė, būdama profesionali šokėja ir choreografė realiame gyvenime, į vaidmenį įnešė fizinio tikslumo ir pasitikėjimo savo kūnu. Tuo tarpu K. Cicėnas sukūrė Dovydo personažą su begaliniu švelnumu ir ramybe, išvengdamas bet kokių karikatūriškų aseksualumo vaizdavimo spąstų.
Svarbu paminėti, kad aktorių chemija ekrane yra akivaizdi, nors ji ir nėra realizuojama per tradicines erotines scenas. Tai sukuria įtampą ir trauką, kuri išlaiko žiūrovo dėmesį iki pat pabaigos. Tarptautinėje spaudoje buvo pabrėžiama, kad šis duetas sugebėjo perteikti sudėtingą emocinį ryšį taip įtikinamai, jog filmas tapo suprantamas net ir tiems, kurie niekada nesusidūrė su aseksualumo sąvoka.
Lietuviško kino proveržis pasaulinėje arenoje
„Tu man nieko neprimeni“ sėkmė nėra atsitiktinė – tai nuoseklaus lietuviško autorinio kino augimo rezultatas. Marija Kavtaradzė jau savo pirmajame filme „Išgyventi vasarą“ parodė gebėjimą jautriai kalbėti apie psichikos sveikatą. Antrasis filmas patvirtino jos, kaip vienos ryškiausių Europos režisierių, statusą.
Sandanso kino festivalis yra viena svarbiausių platformų nepriklausomam kinui pasaulyje, o apdovanojimas už režisūrą „World Cinema Dramatic“ programoje yra istorinis pasiekimas Lietuvai. Tai atvėrė duris plačiam tarptautiniam platinimui. Filmas buvo rodomas daugybėje festivalių, nuo Karlovi Varų iki Londono, ir visur sulaukė ovacijų. Tai rodo, kad lietuviškas kinas išauga iš „liūdno, pilko Rytų Europos kino“ stereotipo ir tampa moderniu, spalvingu ir globalias problemas nagrinėjančiu menu.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)
Kadangi filmas „Tu man nieko neprimeni“ kelia daug diskusijų ir klausimų, parengėme atsakymus į dažniausiai žiūrovams kylančias dilemas.
Apie ką iš tikrųjų yra šis filmas?
Nors aseksualumas yra svarbi tema, iš esmės filmas yra apie dviejų žmonių bandymą sukurti ryšį, susikalbėti ir priimti vienas kitą su visais skirtumais. Tai pasakojimas apie kompromisų paieškas ir tai, ką reiškia būti pora šiuolaikiniame pasaulyje.
Ar filmas tinka žiūrovams, kurie nemėgsta „lėto“ kino?
Nors filmo tempas yra neskubus, jis nėra nuobodus. Emocinė įtampa ir puiki vaidyba išlaiko dinamiką. Jei vertinate psichologinį gylį ir personažų studijas, filmas tikrai patiks, nepriklausomai nuo tempo.
Kuo šis filmas skiriasi nuo kitų lietuviškų filmų?
Jis išsiskiria savo šviesia, šilta vizualine stilistika ir tema, kuri retai nagrinėjama ne tik Lietuvos, bet ir pasaulio kine. Taip pat čia nėra būdingo lietuviškam kinui niūrumo ar istorinio sunkumo; tai labai šiuolaikiška istorija.
Ar filme daug šokio scenų?
Šokis filme naudojamas kaip dramaturginė priemonė, o ne kaip šou elementas. Šokio scenų yra, tačiau jos organiškai įpintos į siužetą ir padeda atskleisti Elenos vidinę būseną bei jos santykį su Dovydu.
Naujos kino kalbos perspektyvos
Filmo „Tu man nieko neprimeni“ triumfas tarptautinėje erdvėje siunčia stiprią žinutę ne tik kino kūrėjams, bet ir žiūrovams. Tai įrodymas, kad nuoširdumas ir gebėjimas pažvelgti į žmogiškuosius santykius kitu kampu yra vertinami labiau nei brangūs specialieji efektai ar sudėtingi siužeto vingiai. Marija Kavtaradzė sugebėjo sukurti intymų portretą, kuris tapo universaliu veidrodžiu tūkstančiams žmonių visame pasaulyje.
Šis filmas taip pat skatina diskusiją apie tai, kaip keičiasi mūsų supratimas apie meilę. Visuomenėje, kurioje viskas dažnai yra hiperseksualizuota, „Tu man nieko neprimeni“ pasiūlo alternatyvą – švelnumą, atidumą ir įsiklausymą. Tai kinas, kuris ne moralizuoja, o kviečia patirti. Ateityje galime tikėtis, kad šis kūrinys įkvėps daugiau režisierių drąsiau eksperimentuoti su temomis ir ieškoti autentiškų pasakojimo būdų, kurie peržengia kalbos ir kultūros barjerus.
