Karas kine yra viena sudėtingiausių, daugiausiai emocijų reikalaujančių ir vizualiai įspūdingiausių temų. Nuo pat kino atsiradimo pradžios režisieriai bandė perteikti ne tik mūšių didybę ar taktiką, bet ir žmogiškąją tragediją, herojizmą bei psichologines traumas, kurias palieka ginkluoti konfliktai. Geriausi karo filmai nėra vien tik susišaudymai ar sprogimai; tai yra pasakojimai apie išlikimą, moralinius pasirinkimus ekstremaliomis sąlygomis ir prarastą nekaltybę. Žiūrovams šie kūriniai leidžia bent akies krašteliu pažvelgti į istorijos puslapius, kurių daugelis tikisi niekada nepamatyti savo akimis. Šiame straipsnyje apžvelgsime kino juostas, kurios ne tik suformavo žanrą, bet ir paliko neišdildomą pėdsaką pasaulio kultūroje. Tai filmai, kuriuos dėl jų istorinės vertės, meninės išraiškos ar emocinio krūvio verta pamatyti bent kartą gyvenime.
Antrojo pasaulinio karo klasika: auksinis standartas
Antrasis pasaulinis karas yra dažniausiai kine vaizduojamas konfliktas, ir ne be priežasties. Tai buvo globalus įvykis, kuriame gėrio ir blogio kova atrodė aiškiausia, tačiau geriausi filmai sugeba parodyti ir pilkus atspalvius. Šios juostos dažnai tampa etalonu, pagal kurį vertinami visi kiti kariniai filmai.
Gelbstint eilinį Rajaną (Saving Private Ryan)
Steveno Spielbergo šedevras, išleistas 1998 metais, pakeitė karo vaizdavimą kine visam laikui. Omahos paplūdimio išsilaipinimo scena, trunkanti apie 20 minučių, dažnai įvardijama kaip viena realistiškiausių ir brutaliausių batalinių scenų kino istorijoje. Tačiau filmas yra daugiau nei tik veiksmas. Tai istorija apie pareigą ir vieno žmogaus gyvybės vertę tūkstančių mirčių akivaizdoje. Pagrindinis klausimas – ar verta aukoti aštuonis vyrus, kad būtų išgelbėtas vienas? – lydi žiūrovą visą filmą, verčiant susimąstyti apie karo aritmetiką.
Šindlerio sąrašas (Schindler’s List)
Nors tai nėra tradicinis karo filmas su apkasais ir tankais, jis yra būtinas norint suprasti Holokausto tragediją. Juodai balta estetika, pasirinkta Spielbergo, suteikia filmui dokumentinio tikrumo jausmą. Oskaro Šindlerio transformacija iš ciniško verslininko į humanizmą puoselėjantį gelbėtoją yra viena stipriausių siužetinių linijų kine. Šis filmas parodo, kad net ir didžiausios tamsos metu įmanoma išsaugoti žmogiškumą.
Vietnamo karas: psichologinė beprotybė ir chaosas
Jei Antrojo pasaulinio karo filmai dažnai akcentuoja herojizmą, tai Vietnamo karo kinas gilinasi į beprotybę, beprasmybę ir psichologinį žmogaus suirimą. Šio laikotarpio filmai pasižymi siurrealizmu ir aštria kritika kariniam aparatui.
Šių dienų apokalipsė (Apocalypse Now)
Francio Fordo Coppolos epas yra vizualiai hipnotizuojanti kelionė į žmogaus sielos tamsą. Filmas, paremtas Josepho Conrado knyga „Tamsos širdis“, perkelia veiksmą į Vietnamo džiungles. Kapitono Vilardo kelionė upe, siekiant nužudyti išprotėjusį pulkininką Kurcą, yra metafora apie civilizacijos ploną luobą. Marlono Brando monologai ir vizualiniai sprendimai, tokie kaip sraigtasparnių ataka skambant Vagnerio „Valkirijų skrydžiui“, tapo kultiniais.
Eilinis Džo (Full Metal Jacket)
Stanley Kubricko požiūris į karą yra šaltas, apskaičiuotas ir negailestingas. Filmas aiškiai padalintas į dvi dalis: naujokų paruošimo stovykla ir karas Vietname. Pirmoji dalis, kurioje seržantas Hartmanas sistemingai gniuždo naujokų asmenybes, kad paverstų juos žudymo mašinomis, yra bene geriausia psichologinė studija apie karinį parengimą. Tai filmas apie dualumą žmogaus prigimtyje – „Taikos ženklas ant šalmo ir užrašas ‘Gimęs žudyti’“.
Moderni karyba ir technologinis realizmas
Šiuolaikiniai karo filmai dažnai atsisako grandiozinių naratyvų ir susitelkia į specifines, intensyvias operacijas, parodant modernios karybos chaosą ir technologijų įtaką.
Juodasis vanagas (Black Hawk Down)
Ridley Scotto filmas apie 1993 metų įvykius Mogadiše yra nenutrūkstamas veiksmo srautas. Čia beveik nėra vietos politikai ar veikėjų priešistorėms; viskas sukasi apie išlikimą priešiškoje teritorijoje, kai viskas vyksta ne pagal planą. Filmas puikiai atskleidžia šiuolaikinio mūšio intensyvumą mieste ir karių brolystę, kuri atsiranda kritinėse situacijose.
Išminuotojų būrys (The Hurt Locker)
Kathryn Bigelow režisuota juosta siūlo kitokį požiūrį – karas kaip priklausomybė. Pagrindinis veikėjas, išminuotojas, jaučia didesnį komfortą mirtino pavojaus akivaizdoje nei grįžęs į ramų civilinį gyvenimą. Tai įtemptas psichologinis trileris, kuriame kiekvienas žingsnis gali būti paskutinis. Filmas pelnytai laimėjo „Oskarą“ už geriausią filmą, aplenkdamas didelio biudžeto blokbasterius.
Karas iš „kitos pusės“ ir antikarine žinutė
Norint susidaryti pilną vaizdą, būtina pamatyti filmus, kurie rodo karą ne iš nugalėtojų perspektyvos arba akcentuoja visišką karo siaubą be jokio romantizavimo.
- Povandeninis laivas (Das Boot): Vokiečių režisieriaus Wolfgango Peterseno šedevras. Tai vienas geriausių filmų apie povandeninius laivus, kuriame tvyro klaustrofobija, baimė ir nuobodulys, staiga pereinantis į paniką. Čia nėra nacių propagandos, tik paprasti jūreiviai, bandantys išgyventi metaliniame karste po vandeniu.
- Eik ir žiūrėk (Come and See): Šis sovietų laikų filmas dažnai vadinamas baisiausiu karo filmu, koks tik buvo sukurtas. Jame nėra herojizmo, tik grynas, nesuvaidintas siaubas, matomas paauglio akimis nacių okupuotoje Baltarusijoje. Tai sunkus, bet būtinas filmas tiems, kurie nori suprasti tikrąją karo kainą civiliams.
- Vakarų fronte nieko naujo (All Quiet on the Western Front): Tiek 1930 m. klasika, tiek naujausia 2022 m. ekranizacija puikiai perteikia Pirmojo pasaulinio karo beprasmybę, kur tūkstančiai žūsta dėl kelių metrų žemės.
Techniniai pasiekimai ir kinematografija
Kai kurie karo filmai verti dėmesio vien dėl to, kaip jie buvo nufilmuoti. Jie stumia kino technologijų ribas ir sukuria įtraukiantį patyrimą.
Filmas 1917, režisuotas Samo Mendeso, sukuria iliuziją, kad visas veiksmas nufilmuotas vienu nenutrūkstamu kadru. Tai leidžia žiūrovui pasijusti tarsi jis pats bėgtų apkasais kartu su pagrindiniais herojais. Tuo tarpu Christopherio Nolano Diunkerkas (Dunkirk) manipuliuoja laiku, pasakodamas istoriją iš trijų perspektyvų (sausumos, jūros ir oro) skirtingais laiko intervalais, sukurdamas neįtikėtiną įtampą be daugybės dialogų.
Dažniausiai užduodami klausimai (D.U.K.)
Renkantis karo filmą dažnai kyla klausimų dėl jų tikslumo ar tinkamumo auditorijai. Štai keletas atsakymų į populiariausius klausimus.
- Kuris karo filmas laikomas istoriškai tiksliausiu?
Nors holivudiniai filmai dažnai dramatizuoja įvykius, filmai kaip Tora! Tora! Tora! (apie Perl Harborą) ar Povandeninis laivas (Das Boot) yra vertinami istorikų dėl techninio tikslumo ir įvykių eigos atvaizdavimo. Tačiau visiško tikslumo vaidybiniame kine tikėtis sunku.
- Ar yra karo filmų, kuriuose nėra daug smurto?
Taip. Tokie filmai kaip Didysis pabėgimas (The Great Escape) arba satyrinė drama Zuikis Džodžo (Jojo Rabbit) fokusuojasi į nuotykius arba socialinę kritiką, nerodydami tiek daug grafinio smurto, kaip, pavyzdžiui, Gelbstint eilinį Rajaną.
- Kodėl verta žiūrėti senus karo filmus?
Seni filmai, tokie kaip Didžioji iliuzija (La Grande Illusion) ar Tiltas per Kvai upę, remiasi stipriu scenarijumi ir vaidyba, o ne specialiaisiais efektais. Jie dažnai nagrinėja gilesnes moralines dilemas, kurios šiuolaikiniame veiksmo kine kartais nublanksta.
- Koks filmas geriausiai tinka pradedančiajam šiame žanre?
1917 arba Diunkerkas yra puikus pasirinkimas dėl savo vizualinio patrauklumo ir modernaus tempo, kuris nevargina šiuolaikinio žiūrovo, bet puikiai perteikia karo atmosferą.
Kaip kinas formuoja mūsų istorinę atmintį
Kino filmai atlieka svarbų vaidmenį formuojant kolektyvinę visuomenės atmintį apie praeities konfliktus. Nors vadovėliai pateikia datas ir faktus, būtent filmai suteikia tiems faktams emocinį svorį. Pavyzdžiui, daugelis žmonių Vietnamo karą įsivaizduoja būtent per „Šių dienų apokalipsės“ ar „Eilinio Džo“ prizmę, o Antrąjį pasaulinį karą – per Spielbergo objektyvą. Režisieriai turi didžiulę atsakomybę: jų sukurti vaizdiniai gali arba pagerbti aukas ir edukuoti visuomenę, arba iškraipyti istoriją vardan pramogos. Todėl žiūrint šiuos filmus svarbu išlaikyti kritinį mąstymą ir suprasti, kad net ir geriausias filmas yra meninė interpretacija, o ne dokumentinė tiesa. Visgi, geriausi šiame sąraše paminėti kūriniai sugeba peržengti paprasto pasakojimo ribas ir tampa paminklais tiems, kurie išgyveno tikrąjį karo siaubą.
