Ar kada nors susimąstėte, kodėl mes savo noru renkamės jausti baimę? Kodėl mokame pinigus už kino bilietus arba prenumeruojame transliavimo platformas, kad dvi valandas sėdėtume įsitempę, delnais dengdamiesi akis ir krūpčiodami nuo kiekvieno garso? Siaubo žanras yra vienas unikaliausių kino fenomenų. Jis veikia mūsų pasąmonę, aktyvuoja pirmykščius instinktus ir suteikia saugią erdvę patirti adrenaliną be realaus pavojaus gyvybei. Tačiau yra filmų, kurie peržengia paprastos pramogos ribas. Tai kūriniai, kurie įsiskverbia giliai į atmintį, priverčia abejoti realybe ir, pasibaigus titrams, palieka nejaukų jausmą, verčiantį patikrinti, ar tikrai užrakinote duris. Šiame straipsnyje apžvelgsime kinematografijos perlus, kurie skirti tik patiems drąsiausiems žiūrovams – tuos, po kurių nakties tamsa atrodys šiek tiek tirštesnė nei įprastai.
Psichologinis siaubas: kai didžiausias priešas yra protas
Daugelis kino kritikų ir gerbėjų sutinka, kad baisiausi filmai yra ne tie, kuriuose taškomasi kraujais, o tie, kurie žaidžia su mūsų psichika. Psichologinis siaubas remiasi nežinomybe, paranoja ir lėtai augančia įtampa.
Paveldėtas (Hereditary)
Režisieriaus Ari Aster debiutas tapo modernia klasika vos pasirodęs ekranuose. Tai nėra tradicinis pasakojimas apie vaiduoklius. Hereditary yra gniuždančiai sunkus pasakojimas apie šeimos traumą, sielvartą ir likimą, nuo kurio neįmanoma pabėgti. Toni Collette vaidyba šiame filme yra tiesiog fenomenali – ji perteikia motinos skausmą taip tikroviškai, kad tai tampa nemalonu stebėti. Filmas meistriškai klaidina žiūrovą: pradžioje atrodo, kad tai šeimos drama, tačiau pamažu siužetas virsta košmaru, kurio kulminacija privers sulaikyti kvėpavimą. Tai filmas, kurio vaizdiniai lieka galvoje ilgai po peržiūros.
Švytėjimas (The Shining)
Stanley Kubricko šedevras, paremtas Stepheno Kingo romanu, yra privalomas kiekvienam save gerbiančiam siaubo fanui. Izoliuotas viešbutis, sniego audra ir lėtai į beprotybę grimztantis tėvas – tai ingredientai, kurie sukūrė nepamirštamą atmosferą. Čia baimę kelia ne staigūs gąsdinimai (vadinamieji „jumpscares”), o slegianti atmosfera, simetriški kadrai ir šiurpinanti muzika. Viešbučio koridoriai tampa labirintu ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai.
Antgamtinės jėgos ir demoniški apsėdimai
Kai kalbame apie nemigą, dažniausiai ją sukelia mintys apie tai, kas nematoma. Antgamtinio siaubo žanras eksploatuoja mūsų baimę mirčiai, pomirtiniam pasauliui ir jėgoms, kurių negalime kontroliuoti.
- Egzorcistas (The Exorcist) – Nors sukurtas 1973 metais, šis filmas vis dar laikomas vienu baisiausių visų laikų kūrinių. Jo realistiškumas ir religinė tematika paliečia jautrias stygas, net jei nesate tikintis. Tai filmas, kuris privertė auditorijas bėgti iš kino teatrų premjeros metu.
- Išvarymas (The Conjuring) – James Wan sukūrė modernų franšizės fenomeną. Filmas, paremtas tikrais paranormalių reiškinių tyrėjų Ed ir Lorraine Warren bylų archyvais, sugrąžino klasikinį namų apsėdimo žanrą į viršūnes. Meistriškas garso ir šešėlių panaudojimas sukuria nuolatinę grėsmės nuojautą.
- Tūnąs tamsoje (Insidious) – Dar vienas James Wan darbas, kuris įrodė, kad baisiausi dalykai slepiasi ne tamsoje, o visai šalia mūsų, dienos šviesoje ar sapnų pasaulyje. Astralinių kelionių koncepcija čia pateikiama itin šiurpiai.
Azijos kinas: kitoks požiūris į baimę
Holivudas dažnai remiasi formulėmis, tačiau Azijos, ypač Japonijos ir Pietų Korėjos, siaubo filmai veikia visiškai kitu dažniu. Jie dažnai neturi laimingos pabaigos, o blogis juose yra nepaaiškinamas ir nesustabdomas.
Vienas ryškiausių pavyzdžių – Ringu (Skambutis). Originali japoniška versija yra kur kas lėtesnė ir atmosferiškesnė nei amerikietiškas perdirbinys. Vaizdajuostės prakeiksmas ir Sadako personažas tapo kultiniais, o pati idėja, kad technologijos gali tapti mirties nešėjomis, buvo itin aktuali tūkstantmečių sandūroje. Kitas vertas paminėjimo kūrinys – Pietų Korėjos Rauda (The Wailing). Tai ilgas, painus ir vizualiai kerintis filmas, kuriame susipina kriminalinis detektyvas, šamanizmas ir zombių tematika. Jo pabaiga yra viena labiausiai šokiruojančių ir beviltiškiausių šiuolaikiniame kine.
Rasta vaizdajuostė: realizmo iliuzija
„Found footage” arba rastos vaizdajuostės žanras yra unikalus tuo, kad panaikina barjerą tarp filmo ir žiūrovo. Drebančios kameros efektas ir mėgėjiškas filmavimo stilius verčia smegenis tikėti, kad tai, ką matome, įvyko iš tikrųjų.
- Bleiro raganos projektas (The Blair Witch Project) – Tai filmas, kuris pradėjo šio žanro populiarumą. Trijų studentų dingimas miške, palikta tik jų nufilmuota medžiaga ir genialus rinkodaros planas privertė milijonus žmonių tikėti, kad tai dokumentika. Baimė čia kyla iš to, ko nematome.
- REC – Ispanų kūrėjų darbas, kuris uždaro žiūrovą daugiabutyje kartu su nežinomu virusu ir ugniagesių komanda. Klaustrofobija ir chaosas čia pasiekia aukščiausią lygį.
- Paranormalūs reiškiniai (Paranormal Activity) – Nors vėlesnės dalys suprastėjo, pirmoji dalis buvo revoliucinė. Statinė kamera, filmuojanti miegantį porą, ir subtilūs, bet vis didėjantys aplinkos pokyčiai sukuria nepakeliamą laukimo įtampą.
Mokslo žvilgsnis: kas vyksta su kūnu žiūrint siaubo filmus?
Svarbu suprasti, kodėl šie filmai mus taip veikia. Žiūrint siaubo filmą, mūsų smegenys atpažįsta grėsmę, tačiau logikos centras primena, kad esame saugūs. Tai sukelia „kovok arba bėk” reakciją: išsiskiria adrenalinas, kortizolis ir endorfinai. Širdies ritmas pagreitėja, vyzdžiai išsiplečia. Būtent šis cheminis kokteilis suteikia malonumą, kurį jaučiame įveikę baimę. Tačiau, kai filmas labai įtaigus, smegenims sunku „išjungti” pavojaus režimą, todėl po peržiūros galime jausti nerimą, būti dirglūs ar sunkiai užmigti. Tai natūrali organizmo reakcija į patirtą stresą.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)
Siaubo žanras kelia daug klausimų ne tik apie pačius filmus, bet ir apie jų poveikį mums. Štai keletas atsakymų į dažniausiai pasitaikančius klausimus.
Ar siaubo filmai gali pakenkti psichikai?
Daugumai suaugusių žmonių siaubo filmai yra saugi pramoga ir ilgalaikės žalos nedaro. Tačiau jautrios psichikos žmonėms, vaikams arba tiems, kurie turi potrauminio streso sutrikimą, intensyvūs vaizdiniai gali sukelti nerimą, nemigą ar atgaivinti nemalonius prisiminimus. Svarbu pažinti savo ribas.
Kodėl po baisaus filmo sunku užmigti?
Kaip minėta anksčiau, filmas suaktyvina nervų sistemą. Adrenalinas cirkuliuoja kraujyje dar kurį laiką po filmo pabaigos, todėl kūnas išlieka budrus. Be to, tamsoje smegenys gali pradėti interpretuoti šešėlius ar garsus kaip grėsmę, remdamosi ką tik matytais vaizdiniais.
Koks siaubo filmas geriausiai tinka pradedantiesiems?
Jei nesate pratę prie šio žanro, nepradėkite nuo itin žiaurių ar psichologiškai sunkių filmų. Rekomenduojama pradėti nuo siaubo komedijų (pvz., „Klyksmas”) arba klasikinių trilerių (pvz., „Šeštasis pojūtis”), kur baimė yra labiau intelektuali nei visceralinė.
Ar filmai „paremti tikrais įvykiais” iš tiesų atvaizduoja realybę?
Dažniausiai užrašas „paremta tikrais įvykiais” yra rinkodaros triukas. Nors filmo pagrindas gali būti susijęs su realia istorija ar legenda, kino kūrėjai dažniausiai labai stipriai dramatizuoja įvykius, prideda antgamtinių elementų ir keičia faktus, kad istorija būtų baisesnė ir įdomesnė.
Kaip susikurti idealią atmosferą peržiūrai
Norint gauti maksimalų efektą iš aukščiau išvardintų filmų, aplinka yra ne mažiau svarbi nei pats turinys. Geriausi siaubo filmai reikalauja visiško panirimo. Visų pirma, apšvietimas turi būti minimalus – visiška tamsa yra ideali, tačiau jei jaučiate per didelį nerimą, blausi stalinė lempa gali padėti išlaikyti ryšį su realybe. Svarbiausias techninis aspektas – garsas. Daugelis šiuolaikinių siaubo filmų naudoja erdvinius garso efektus, žemus dažnius ir staigius garsinius akcentus, kurie geriausiai atsiskleidžia naudojant kokybiškas ausines arba gerą garso sistemą.
Taip pat svarbu pasirinkti tinkamą kompaniją. Žiūrėjimas su draugais gali paversti baimę bendru nuotykiu ir padėti „nuleisti garą” juokaujant įtemptais momentais. Tačiau, jei norite tikrojo, gilaus siaubo potyrio – žiūrėkite vieni. Tik tada susidursite akis į akį su filmo kuriama atmosfera be jokių trikdžių. Ir galiausiai, po filmo rekomenduojama neiti miegoti iš karto. Pažiūrėkite lengvą komediją, paskaitykite knygą ar tiesiog išgerkite arbatos – tai padės smegenims „perjungti pavarą” iš pavojaus režimo į ramybės būseną ir leis ramiau užmigti, nepaisant to, kas gali slėptis po lova.
