Kino istorijoje yra nedaug žanrų, kurie taip stipriai trauktų žiūrovus, kaip filmai apie organizuotą nusikalstamumą. Mafijos pasaulis ekrane dažniausiai vaizduojamas kaip uždara, paslaptinga ir pavojinga bendruomenė, turinti savo griežtas taisykles, garbės kodeksą ir hierarchiją. Nors realybėje šis pasaulis yra žiaurus ir negailestingas, kino kūrėjai sugeba jį paversti romantišku, tragišku ir nepaprastai įtraukiančiu reginiu. Nuo prabangių kostiumų ir itališkos operos skambesio iki purvinų gatvių ir moralinių dilemų – geriausi filmai apie mafiją nagrinėja ne tik nusikaltimus, bet ir pačią žmogaus prigimtį, lojalumą šeimai bei valdžios kainą. Šiame straipsnyje aptarsime juostas, kurios ne tik suformavo šį žanrą, bet ir tapo neatsiejama populiariosios kultūros dalimi.
Krikštatėvis – neginčijamas žanro karalius
Kalbėti apie mafijos filmus ir nepradėti nuo Francio Fordo Coppolos trilogijos „Krikštatėvis“ (angl. The Godfather) būtų tiesiog neįmanoma. 1972 metais pasirodęs pirmasis filmas pakeitė kino industriją ir nustatė standartą visiems vėlesniems kriminaliniams filmams. Tai nėra paprasta istorija apie gangsterius; tai epinė saga apie vienos šeimos iškilimą ir nuopuolį, apie galią, kuri korumpuoja, ir apie tėvo bei sūnaus santykius.
Filmo centre – Marlonas Brando, įkūnijantis Doną Vitą Korleonę, ir Al Pacino, vaidinantis jo sūnų Maiklą. Būtent Maiklo transformacija iš karo didvyrio, norinčio neturėti nieko bendra su tėvo „verslu“, į negailestingą mafijos bosą yra emocinis šios istorijos branduolys. Ši juosta parodo, kad mafija nėra tik nusikaltėlių gauja – tai sudėtinga socialinė struktūra, kurioje egzistuoja savotiškas teisingumas, kai valstybės institucijos negali padėti.
Kodėl antroji dalis laikoma tobulu tęsiniu?
Dažnai sakoma, kad tęsiniai būna prastesni už originalą, tačiau „Krikštatėvis II“ yra reta išimtis. Šiame filme režisierius meistriškai supina dvi laiko linijas: jauno Vito Korleonės (vaidina Robert De Niro) atvykimą į Ameriką bei jo imperijos kūrimą ir Maiklo Korleonės bandymus išlaikyti valdžią byrant šeimai. Tai gilus psichologinis portretas, parodantis, kokią didžiulę asmeninę kainą tenka mokėti už valdžią. Vienatvė, kurią jaučia Maiklas filmo pabaigoje, yra vienas stipriausių kino istorijos momentų.
Martinas Scorsese ir gatvės realizmas
Jei „Krikštatėvis“ mafiją vaizduoja kaip beveik aristokratišką, operinę struktūrą, tai režisierius Martinas Scorsese pasirinko visai kitokį kelią. Jo filmai – tai energija, chaosas, smurtas ir jokios romantikos. Jo herojai dažnai yra ne kilnūs donai, o paprasti gatvės nusikaltėliai, kurie tiesiog nori greitų pinigų ir pagarbos.
Filmas „Geri vyrukai“ (angl. Goodfellas), pasirodęs 1990 metais, yra bene geriausias šio stiliaus pavyzdys. Pagrįstas tikra Henry Hillo istorija, filmas žiūrovą įmeta tiesiai į mafijos kasdienybę. Čia nėra ilgų filosofinių pokalbių tamsiuose kambariuose; čia veiksmas vyksta virtuvėse, naktiniuose klubuose ir kalėjimuose. Scorseses montažas, muzika ir Ray Liotta, Robert De Niro bei Joe Pesci vaidyba sukuria hipnotizuojantį ritmą.
Joe Pesci personažas Tomis DeVito yra puikus pavyzdys, kaip Scorsese vaizduoja smurtą – jis staigus, nenuspėjamas ir dažnai beprasmis. „Geri vyrukai“ parodo, kad gangsterio gyvenimas yra ne tik prabanga, bet ir nuolatinė paranoja bei baimė būti išduotam savų.
Kazino – spindesys ir purvas
Kitas Scorsese šedevras – „Kazino“ (angl. Casino). Nors stilistiškai panašus į „Gerus vyrukus“, šis filmas praplečia mastelį. Veiksmas perkeliamas į Las Vegasą, kur mafija valdė lošimo namus. Tai vizualiai pribloškiantis pasakojimas apie godumą. Ryškūs kostiumai, dykumos karštis ir Sharon Stone vaidyba suteikia filmui unikalų, tvankų ir pavojingą atmosferą. Tai istorija apie tai, kaip per didelis pasitikėjimas savimi ir nesuvaldomos aistros gali sugriauti net pačią pelningiausią imperiją.
Sergio Leone ir laiko tėkmė
Kalbėdami apie mafijos filmus, negalime pamiršti Sergio Leone ir jo monumentalaus kūrinio „Kartą Amerikoje“ (angl. Once Upon a Time in America). Tai filmas, kuris reikalauja kantrybės, tačiau atlygina žiūrovui su kaupu. Keturių valandų trukmės epopėja pasakoja apie žydų kilmės gangsterių grupę Niujorke, apimant kelis dešimtmečius – nuo vaikystės gatvėse iki senatvės.
Ši juosta išsiskiria savo melancholija. Tai filmas ne tiek apie nusikaltimus, kiek apie prarastą laiką, draugystę, išdavystę ir atmintį. Ennio Morricone muzika čia atlieka ne mažesnį vaidmenį nei aktoriai. Skirtingai nei greito tempo Scorsese filmai, „Kartą Amerikoje“ leidžia žiūrovui paskęsti lėtame, sapną primenančiame pasakojime, kuris palieka daugybę neatsakytų klausimų.
Kitos būtinos pamatyti juostos
Mafijos žanras yra platus, todėl be didžiųjų grandų, yra ir kitų filmų, kuriuos privalo pamatyti kiekvienas kino mylėtojas. Šios juostos siūlo skirtingus požiūrio taškus ir nagrinėja įvairias kriminalinio pasaulio puses:
- Žmogus su randu (Scarface) – Briano De Palmos režisuotas filmas su Al Pacino. Tai pasakojimas apie Kubos pabėgėlį Tonį Montaną, kuris Majamyje tampa kokaino karaliumi. Filmas pasižymi ekstremaliu smurtu ir 9-ojo dešimtmečio estetika. Tai istorija apie besaikį vartojimą ir egoizmą.
- Neliečiamieji (The Untouchables) – čia dėmesys sutelkiamas ne į nusikaltėlius, o į tuos, kurie bando juos sugauti. Kevinas Costneris ir Seanas Connery kovoja prieš legendinį Al Capone. Tai klasikinis gėrio ir blogio kovos pavyzdys.
- Donis Brasko (Donnie Brasco) – filmas, paremtas tikra FTB agento istorija, kuris infiltravosi į mafijos šeimą. Johnny Deppas ir Al Pacino sukuria jaudinantį duetą, kuriame agentas pradeda jausti simpatiją nusikaltėliui, kurį turi išduoti.
- Kruvinasis kelias (Carlito’s Way) – dar vienas Al Pacino ir režisieriaus Briano De Palmos bendras darbas. Tai tragiška istorija apie buvusį gangsterį, kuris nori pasitraukti iš nusikalstamo pasaulio, tačiau praeitis jo nepaleidžia.
Modernus žvilgsnis į mafiją
Nors daugelis geriausių filmų buvo sukurti praėjusiame amžiuje, žanras nemirė. Šiuolaikiniai režisieriai bando dekonstruoti mitus ir parodyti senstančius gangsterius. Puikus to pavyzdys – Martino Scorsese „Airis“ (angl. The Irishman). Šis filmas sujungė legendas – De Niro, Pacino ir Pesci – paskutiniam šokiui.
„Airis“ yra lėtas, apmąstantis ir liūdnas filmas. Jame nebėra jaunatviško „Gerų vyrukų“ entuziazmo. Čia matome senus, paliegusius vyrus, kurie savo gyvenimo pabaigoje lieka vieniši. Tai tarsi atsisveikinimas su visa mafijos kino era, parodantis, kad galutinė stotelė visiems yra vienoda – mirtis arba kalėjimas, o lojalumas dažnai tėra iliuzija.
Taip pat verta paminėti ir tarptautinį kiną. Pavyzdžiui, italų filmas „Gomora“ (angl. Gomorrah) arba brazilų „Dievo miestas“ (angl. City of God). Šios juostos atsisako bet kokio Holivudinio blizgesio ir rodo itin brutalų, skurdų ir beviltišką nusikalstamą pasaulį, kuriame žmogaus gyvybė neverta nieko.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)
Pradedant domėtis šio žanro filmais, dažnai kyla įvairių klausimų dėl jų istoriškumo ar žiūrėjimo tvarkos. Štai keletas atsakymų į populiariausius klausimus:
Ar visi mafijos filmai paremti tikrais įvykiais?
Ne visi, tačiau daugelis geriausių filmų remiasi tikrais faktais arba biografijomis. Pavyzdžiui, „Geri vyrukai“, „Donis Brasko“, „Kazino“ ir „Airis“ yra paremti tikrų žmonių gyvenimais ir knygomis apie juos. Tuo tarpu „Krikštatėvis“ yra grožinis kūrinys, nors Mario Puzo, rašydamas knygą, įkvėpimo sėmėsi iš realių mafijos šeimų istorijų.
Nuo kurio filmo geriausia pradėti pažintį su žanru?
Geriausia pradėti nuo „Krikštatėvio“ pirmosios ir antrosios dalių. Jos suteikia pagrindą suprasti mafijos struktūrą ir kino kalbą. Po to rekomenduojama pažiūrėti „Gerus vyrukus“, kad pamatytumėte kitokį, dinamiškesnį stilių.
Ar verta žiūrėti „Krikštatėvį III“?
Trečioji dalis dažnai kritikuojama kaip silpniausia trilogijos grandis ir daugelį metų buvo laikoma nuviliančia. Tačiau ji vis tiek verta dėmesio, norint pamatyti Maiklo Korleonės istorijos pabaigą. Be to, neseniai išleista redaguota versija („The Godfather Coda“) kiek pagerino filmo reputaciją.
Kodėl šiuose filmuose tiek daug dėmesio skiriama maistui?
Maistas italų-amerikiečių kultūroje ir mafijos filmuose simbolizuoja bendrystę, šeimą ir tradicijas. Net ir žiauriausi nusikaltėliai prie stalo tampa tiesiog šeimos nariais. Scena, kurioje „Geruose vyrukuose“ kalėjime pjaustomas česnakas su skustuvu, yra tapusi kultine ir parodo, kad net ir sunkiausiomis sąlygomis gyvenimo kokybė jiems išlieka prioritetu.
Kriminalinio žanro ateitis kine
Nors atrodo, kad auksinis mafijos filmų amžius jau praeityje, šis žanras nuolat evoliucionuoja. Šiandienos kūrėjai vis dažniau atsigręžia į kitas kultūras ir šalis, ieškodami naujų istorijų. Meksikos narkotikų karteliai, Rytų Europos grupuotės ar Azijos triados tampa naujaisiais pasakojimų centrais. Be to, formatas keičiasi – aukščiausios kokybės serialai, tokie kaip „Sopranai“ (kurie yra būtina peržiūra po minėtų filmų), „Narkotikų prekeiviai“ (Narcos) ar „Gomora“, leidžia dar detaliau ir giliau išnagrinėti nusikaltėlių psichologiją.
Nepaisant besikeičiančių madų, žiūrovų noras matyti istorijas apie žmones, gyvenančius už įstatymo ribų, niekur nedingsta. Mafijos filmai leidžia mums saugiai, sėdint ant sofos, patirti pavojų, suprasti sudėtingus moralinius pasirinkimus ir stebėti, kaip neribota galia keičia žmogaus sielą. Kol egzistuos valdžios troškimas ir žmogiškosios ydos, tol šis žanras išliks aktualus ir gyvybingas.
