Lietuviškas kinas dažnai apibūdinamas kaip poetinis, gilus, lėtas ir vizualiai turtingas. Nors ilgą laiką mūsų šalies kinematografija buvo vertinama per sovietinės cenzūros ir metaforų prizmę, šiandien ji išgyvena tikrą renesansą, derindama istorinę atmintį su moderniomis, drąsiomis temomis. Kiekvienam lietuviui, o ir svečiui, besidominčiam mūsų kultūra, kinas yra vienas geriausių būdų pažinti šalies sielą, istorines traumas bei unikalų humoro jausmą. Nuo klasikinių miuziklų, tapusių tautos folkloru, iki tarptautiniuose festivaliuose triumfuojančių šiuolaikinių dramų – lietuviškas kinas siūlo platų spektrą emocijų. Šiame straipsnyje apžvelgsime kūrinius, kurie ne tik formavo mūsų identitetą, bet ir yra pripažinti meno šedevrais, kuriuos būtina pamatyti bent kartą gyvenime.
Aukso fondas: klasika, kurią privalu žinoti
Kalbėdami apie geriausius lietuviškus filmus, negalime aplenkti laikotarpio, kai gimė vadinamasis „lietuvių poetinis kinas“. Tai filmai, kurie dėl sovietinės santvarkos suvaržymų išmoko kalbėti vaizdų, simbolių ir poteksčių kalba. Šie kūriniai tapo pamatu visai vėlesnei kino industrijai.
Velnio nuotaka (1974)
Režisieriaus Arūno Žebriūno sukurtas miuziklas, paremtas Kazio Borutos apysaka „Baltaragio malūnas“, yra bene žiūroviškiausias visų laikų lietuviškas filmas. Tai nėra tiesiog pasaka; tai kūrinys, kuriame susipina pagonybė ir krikščionybė, humoras ir tragedija, o viską vainikuoja genialiai Viačeslavo Ganelino sukurta muzika. Velnio nuotaka išsiskiria tuo, kad net ir praėjus keliems dešimtmečiams, jos dainas moka beveik kiekvienas lietuvis. Filmas stebina savo drąsa, erotiškumu (atsižvelgiant į sukūrimo metus) ir specialiaisiais efektais, kurie, nors ir atrodo naivūs šiandien, tuo metu buvo revoliucingi. Tai filmas apie amžiną kovą tarp gėrio ir blogio, kuri vyksta kiekvieno žmogaus širdyje.
Niekas nenorėjo mirti (1965)
Vytauto Žalakevičiaus drama yra vienas labiausiai diskutuojamų, bet kartu ir meniškai stipriausių Lietuvos kino darbų. Filmas pasakoja apie pokario kovas Lietuvos kaime, brolių Lokių likimą ir tragišką pasirinkimą tarp pareigos ir išlikimo. Nors filme neišvengta sovietinės ideologijos priemaišų, kritikai sutaria, kad Žalakevičius sugebėjo sukurti galingą egzistencinę dramą, kurioje nėra vienareikšmių herojų. Aktorių ansamblis – Regimantas Adomaitis, Juozas Budraitis, Donatas Banionis – šiame filme sukūrė vaidmenis, kurie tapo jų vizitinėmis kortelėmis ir atvėrė kelius į tarptautinę karjerą. Tai filmas apie vyriškumą, skausmą ir laikmetį, kai žmogaus gyvybė buvo verta labai mažai.
Jausmai (1968)
Kino kritikų ne kartą išrinktas geriausiu visų laikų lietuvišku filmu, Jausmai (rež. Almantas Grikevičius ir Algirdas Dausa) yra jautri psichologinė drama. Istorija rutuliojasi Antrojo pasaulinio karo pabaigoje Kuršių marių pakrantėje. Filme nagrinėjami sudėtingi žmonių santykiai, moralinės dilemos ir intymumas karo akivaizdoje. Tai vienas estetiškiausių lietuviškų filmų, kuriame gamta, jūra ir vėjas tampa lygiaverčiais veikėjais, atspindinčiais vidines herojų audras.
Lūžio karta ir laisvės šaukliai
Atkuriant Lietuvos nepriklausomybę, kinas tapo svarbiu įrankiu kalbėti apie tai, kas ilgą laiką buvo draudžiama. Tai laikotarpis, kai ekrane pasirodė jaunatviškas maištas ir tikrasis laisvės troškulys.
Vaikai iš „Amerikos“ viešbučio (1990)
Raimundo Banionio filmas tapo kultiniu simboliu kartai, kuri brendo vėlyvuoju sovietmečiu. Veiksmas vyksta 1972-ųjų Kaune, Romo Kalantos susideginimo ir jaunimo neramumų fone. Tai istorija apie paauglius, kurie slapta klausosi „Radio Luxembourg“, nešioja džinsus, svajoja apie Vakarus ir bando gyventi laisvai nelaisvoje sistemoje. Vaikai iš „Amerikos“ viešbučio puikiai perteikia tą specifinę atmosferą, kai rokenrolas buvo ne tik muzika, bet ir pasipriešinimo forma. Filme skambanti grupės „Antis“ muzika ir aktoriaus Augusto Šavelio įkūnytas pagrindinis herojus tapo laisvės simboliais.
Šiuolaikinis lietuviškas kinas: naujos temos ir tarptautinis pripažinimas
Pastarąjį dešimtmetį Lietuvos kinas išgyvena pakilimą. Naujosios kartos režisieriai nebebijo eksperimentuoti su žanrais, o jų darbai pelno apdovanojimus prestižiškiausiuose pasaulio festivaliuose – nuo „Sundance“ iki Venecijos.
Lošėjas (2013)
Igno Jonyno režisuotas Lošėjas tapo pirmuoju lietuvišku filmu, kurio pasaulinė premjera įvyko San Sebastiano kino festivalyje. Tai įtempto siužeto trileris ir drama, pasakojanti apie greitosios pagalbos gydytoją Vincentą, kuris įsitraukia į nelegalius lošimus, susijusius su pacientų mirtimis. Filmas išsiskiria šalta, niūria, bet stilinga estetika ir aštriu socialiniu pjūviu. Tai pasakojimas apie moralinį nuopuolį cinizmo kupinoje visuomenėje. Pagrindinį vaidmenį atlikęs Vytautas Kaniušonis sukūrė itin įtaigų ir sudėtingą personažą, parodantį, kaip toli žmogus gali nueiti, stumiamas desperacijos.
Nova Lituania (2019)
Karolio Kaupinio debiutinis ilgametražis filmas – tai intelektualus, vizualiai preciziškas ir subtilaus humoro kupinas istorinis pasakojimas. Filmo centre – geografijos profesorius (prototipas – Kazys Pakštas), kuris tarpukariu, jausdamas artėjančią geopolitinę katastrofą, siūlo beprotišką idėją: perkelti Lietuvą į Afriką ir sukurti „atsarginę“ tėvynę. Nova Lituania nufilmuotas nespalvotai, imituojant to meto kronikų stilistiką, tačiau kalba apie labai aktualias temas – valstybės trapumą, vizionieriškumą ir politinį trumparegystę. Tai vienas brandžiausių pastarųjų metų lietuviškų filmų, pelnęs daugybę „Sidabrinės gervės“ apdovanojimų.
Sangailės vasara (2015)
Režisierės Alantės Kavaitės filmas Sangailės vasara atnešė Lietuvai prestižinį apdovanojimą „Sundance“ kino festivalyje už geriausią režisūrą. Tai vizualiai poetiška, šviesi ir jausminga istorija apie dviejų merginų draugystę, savęs ieškojimą ir baimių įveikimą. Filmas išsiskiria tuo, kad jame aviacija ir akrobatiniai skrydžiai tampa metafora jaunystės polėkiui ir laisvei. Tai estetiškas, modernus kinas, kuris rodo kitokią, nebe niūrią ir pilką, bet saulėtą ir spalvingą Lietuvą.
Dokumentika: pasaulinio lygio meistriškumas
Lietuva garsėja savo dokumentinio kino mokykla. Mūsų dokumentininkai geba paprastuose dalykuose įžvelgti egzistencinę gelmę. Todėl sąrašas nebūtų pilnas be bent vieno dokumentinio filmo paminėjimo.
Nuostabieji lūzeriai. Kita planeta (2017)
Arūno Matelio dokumentinis filmas atvėrė duris į prestižinių dviračių lenktynių „Giro d’Italia“ užkulisius. Tačiau tai nėra filmas apie sportą. Tai filosofinė esė apie pasiaukojimą, „gregario“ (dviračių sporto „tarnų“) dalią ir nematomus herojus, kurie aukoja savo sveikatą dėl lyderių pergalės. Filmas buvo pristatytas Lietuvos pretendentu siekti „Oskaro“ ir pelnė pripažinimą visame pasaulyje dėl savo vizualumo ir gilaus žvilgsnio į žmogaus valią.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)
- Kur galima legaliai žiūrėti geriausius lietuviškus filmus?
Lietuvišką kino klasiką ir naujausius filmus galima rasti keliose platformose. Didelę dalį klasikos nemokamai siūlo „LRT mediateka“. Naujesnius filmus galima nuomotis arba žiūrėti tokiose platformose kaip „ŽMONĖS Cinema“, „Go3“ ar „Telia Play“. Taip pat verta sekti „Kino pavasario“ ir „Scanoramos“ virtualias kino sales.
- Kuo lietuviškas kinas skiriasi nuo holivudinio?
Lietuviškas kinas paprastai yra lėtesnio tempo, labiau orientuotas į veikėjų vidinį pasaulį, psichologiją ir vaizdinę metaforą nei į greitą veiksmą ar specialiuosius efektus. Tai dažniau autorinis kinas, keliantis egzistencinius klausimus, o ne gryna pramoga.
- Ar yra lietuviškų filmų vaikams?
Taip, pastaraisiais metais lietuviška animacija ir filmai vaikams taip pat atsigauna. Pavyzdžiui, filmas „Drugelio širdis“ arba animacinis filmas „Kakė Makė“ sulaukė didelio jaunųjų žiūrovų dėmesio. Iš klasikos verta paminėti Arūno Žebriūno „Gražuolę“ ar „Paskutinę atostogų dieną“.
- Kokį lietuvišką filmą rekomenduotumėte užsieniečiui?
„Nova Lituania“ yra puikus pasirinkimas dėl savo universalių temų ir stilingo pateikimo. Taip pat „Tarp pilkų debesų“ (nors tai tarptautinė koprodukcija) padeda suprasti Lietuvos istoriją. Iš dokumentikos – Arūno Matelio arba Audriaus Stonio darbai yra suprantami be vertimo, nes kalba vaizdų kalba.
Kaip lietuviškas kinas formuoja ateities kultūrinį peizažą
Stebint pastarųjų metų tendencijas, akivaizdu, kad lietuviškas kinas išaugo iš „liūdno ir pilko“ rėmų. Kūrėjai vis drąsiau imasi žanrinio kino – kuriami siaubo filmai, kokybiškos komedijos, istoriniai epai ir mokslinė fantastika (prisiminkime tarptautinės sėkmės sulaukusį projektą „Vesper“). Tai rodo, kad mūsų kino industrija bręsta ir tampa konkurencinga ne tik festivaliuose, bet ir komercinėje rinkoje. Kiekvienas naujas sėkmingas filmas skatina jaunus kūrėjus tikėti, kad savo istorijas galima papasakoti čia, Lietuvoje, ir būti išgirstiems visame pasaulyje. Todėl pamatyti bent kelis iš paminėtų filmų yra ne tik duoklė kultūrai, bet ir būdas suprasti, kuo ir kaip šiandien kvėpuoja Lietuva.
