Lietuviškas kinas dažnai apibūdinamas kaip melancholiškas, lėtas ir gilus, tačiau tai tik paviršutiniškas žvilgsnis į turtingą, daugiau nei šimtmetį siekiančią kultūrinę istoriją. Nuo tarpukario kronikų iki sovietmečio ezopinės kalbos šedevrų, nuo nepriklausomybės pradžios chaoso iki šiuolaikinio kino renesanso – Lietuvos kūrėjai visada turėjo savitą braižą. Mūsų kino tradicija pasižymi ne tik unikalia vizualine estetika, kurią pasaulyje išgarsino vadinamoji „Lietuvių poetinio dokumentinio kino mokykla”, bet ir gebėjimu jautriai kalbėti apie laisvę, istorinę atmintį bei žmogaus egzistenciją. Šiame straipsnyje kviečiame susipažinti su filmais, kurie ne tik formavo lietuvišką identitetą, bet ir yra vertinami tarptautinėje arenoje.
Lietuviško kino aukso fondas: klasika, kurią būtina žinoti
Kalbant apie filmus, kuriuos privalo pamatyti kiekvienas lietuvis, neįmanoma aplenkti sovietmečiu sukurtų juostų. Nepaisant griežtos cenzūros, to meto režisieriai gebėjo kurti meną, kuris peržengė ideologines ribas ir tapo universaliu.
Velnio nuotaka (1974)
Režisieriaus Arūno Žebriūno miuziklas „Velnio nuotaka” yra bene ryškiausias ir drąsiausias to laikmečio kūrinys. Pastatytas pagal Kazio Borutos apysaką „Baltaragio malūnas”, filmas sujungia folklorą, mitologiją ir modernią Viačeslavo Ganelino muziką. Tai nėra tiesiog pasaka – tai drama apie meilę, išdavystę ir kovą tarp gėrio ir blogio.
Filmo sėkmę lėmė ne tik puiki režisūra, bet ir charizmatiški aktoriai – Vaiva Mainelytė (Jurga), Regimantas Adomaitis (Girdvainis) ir Gediminas Girdvainis (Pinčukas). „Velnio nuotaka” įrodė, kad lietuviškas kinas gali būti dinamiškas, muzikalus ir vizualiai įspūdingas. Tai filmas, kurio dainas mintinai moka kelios kartos.
Niekas nenorėjo mirti (1965)
Tai filmas, kuris atnešė pasaulinę šlovę režisieriui Vytautui Žalakevičiui ir visai plejadai lietuvių aktorių: Donatui Banioniui, Regimantui Adomaičiui, Juozui Budraičiui ir Bruno Ojai. „Niekas nenorėjo mirti” yra viena stipriausių dramų apie pokario Lietuvos kaimą, brolžudišką karą ir sudėtingus moralinius pasirinkimus.
Nors filmas kurtas sovietmečiu ir neišvengiamai turi tam tikrų ideologinių atspalvių, jo meninė vertė ir psichologinis gylis yra neginčijami. Žalakevičius sukūrė įtemptą, beveik vesterną primenantį pasakojimą, kuriame nėra vienpusių herojų. Tai skausmingas pasakojimas apie laikotarpį, kai riba tarp draugo ir priešo buvo itin trapi.
Vaikai iš Amerikos viešbučio (1990)
Raimundo Banionio filmas tapo laisvės šauklių himnu. Sukurtas pačioje nepriklausomybės atkūrimo aušroje, jis nukelia žiūrovus į 1972-ųjų Kauną – laiką, kai po Romo Kalantos susideginimo jaunimas atvirai stojo prieš sistemą. Filmas pasakoja apie paauglius, kurie slapta klausosi „Radio Luxembourg”, nešioja džinsus ir svajoja apie laisvę.
Ši juosta ypatinga savo atmosfera. Joje skambanti hipiška muzika, meilės istorija ir naivus, bet nuoširdus jaunatviškas maištas paverčia filmą simboliniu atsisveikinimu su sovietine sistema.
Šiuolaikinio lietuviško kino renesansas
Po nepriklausomybės atkūrimo lietuviškam kinui teko pereiti sunkų transformacijos laikotarpį. Tačiau pastarąjį dešimtmetį stebime tikrą atgimimą. Naujosios kartos režisieriai ne tik sėkmingai dalyvauja A lygio festivaliuose, bet ir pritraukia žiūrovus į vietinius kino teatrus.
Lošėjas (2013)
Režisieriaus Igno Jonyno debiutinis ilgametražis filmas „Lošėjas” tapo lūžio tašku moderniame lietuviškame kine. Tai įtempto siužeto trileris ir socialinė drama, pasakojanti apie greitosios pagalbos gydytoją Vincentą, kuris įsisuka į nelegalų lošimą, susijusį su mirtimi.
Filmas išsiskiria šalta, niūria estetika ir aštriu socialiniu komentaru apie cinišką visuomenę, kurioje gyvybė tampa preke. „Lošėjas” buvo pirmasis lietuviškas filmas, kurio pasaulinė premjera įvyko prestižiniame San Sebastiano kino festivalyje, taip atveriant duris platesniam lietuviško kino žinomumui.
Šventasis (2016)
Andriaus Blaževičiaus „Šventasis” yra vienas geriausių socialinio realizmo pavyzdžių Lietuvoje. Filmas nukelia į 2008-ųjų ekonominę krizę provincijoje. Pagrindinis veikėjas Vytas (aktorius Marius Repšys) netenka darbo ir desperatiškai bando išlaikyti orumą bei šeimą.
Tai nėra tiesiog pasakojimas apie skurdą. Tai filmas apie vyriškumo krizę, komunikacijos stoką šeimoje ir viltį, kuri kartais pasirodo keisčiausiomis formomis. M. Repšio vaidyba šiame filme dažnai įvardijama kaip viena geriausių XXI a. lietuviškame kine, pelniusi jam „Sidabrinės gervės” apdovanojimą.
Nova Lituania (2019)
Karolio Kaupinio debiutas „Nova Lituania” – tai intelektualus, estetiškai tobulas ir ironiškas istorinis filmas. Juodai balta juosta pasakoja apie tarpukario geografą Feliksą Gruodį (prototipas – Kazys Pakštas), kuris, nujausdamas artėjantį karą, siūlo vyriausybei perkelti Lietuvą į Afriką.
Filmas žavi savo vizualiniu stiliumi, primenančiu to meto fotografijas, ir puikiais dialogais. Tai nėra tradicinis istorinis filmas su mūšiais ir patosu; tai pasakojimas apie valstybės trapumą ir vieno žmogaus viziją, kuri kitiems atrodo beprotiška. „Nova Lituania” sulaukė didžiulio pripažinimo ir tapo geriausiu metų filmu Lietuvoje.
Dokumentika: poezija ekrane
Lietuva pasaulyje bene labiausiai žinoma dėl savo dokumentinio kino. Čia vaizdas dažnai kalba garsiau už žodžius, o kasdienybė pakylėjama iki filosofinių apmąstymų.
- Neregių žemė (1992) – Audriaus Stonio šedevras, pelnęs Europos kino akademijos „Feliksą” (Europos „Oskarą”). Tai filmas, kuriame per neregių pasaulėjautą bandoma užčiuopti tai, kas nematoma akimis.
- Nuostabieji lūzeriai. Kita planeta (2017) – Arūno Matelio filmas apie „gregory” – dviratininkus, kurie pasiaukoja dėl komandos lyderių pergalės. Tai vizualiai įspūdinga juosta apie pasiaukojimą ir nematomus herojus sporte.
- Sengirė (2019) – Mindaugo Survilos dokumentinė poema apie išlikusius Lietuvos miškų plotus. Filmas be užkadrinio balso, kuriame kalba pati gamta. Tai meditacinė patirtis, leidžianti žiūrovui pasijusti miško dalimi.
Istorinės dramos ir tautinė savimonė
Pastaraisiais metais lietuvių kūrėjai vis drąsiau imasi skaudžių istorinių temų – tremties, partizaninio karo, pokario. Šie filmai atlieka svarbią edukacinę ir terapinę funkciją.
Vienas ryškiausių pavyzdžių – „Tarp pilkų debesų” (2018). Tai tarptautinės komandos sukurta Rūtos Šepetys romano ekranizacija. Nors filmas sukurtas anglų kalba (su lietuvišku dubliažu), jis tapo žiūrimiausiu visų laikų filmu Lietuvoje. Istorija apie paauglę Liną, ištremtą į Sibirą, sujaudino tūkstančius ir padėjo jaunajai kartai geriau suprasti senelių išgyvenimus.
Kitas svarbus filmas – „Ekskursantė” (2013), režisuotas Audriaus Juzėno. Tai tikrais faktais paremta istorija apie dešimtmetę mergaitę, kuri pabėgo iš tremtinų traukinio ir pėsčiomis įveikė tūkstančius kilometrų, kad grįžtų į Lietuvą. Filmas giriamas už įtaigią pagrindinės aktorės vaidybą ir jautrų požiūrį į vaiko likimą negailestingoje istorijos akistatoje.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)
Norint geriau orientuotis lietuviško kino pasaulyje, dažnai kyla praktinių klausimų. Štai atsakymai į pačius populiariausius.
Ar lietuviški filmai yra verčiami į kitas kalbas?
Taip, dauguma šiuolaikinių lietuviškų filmų turi subtitrus anglų kalba, nes jie yra pristatomi tarptautiniuose festivaliuose. Klasikiniai filmai, restauruoti Lietuvos kino centro, taip pat dažnai turi angliškus subtitrus DVD leidimuose arba legaliose internetinėse platformose.
Koks yra pelningiausias visų laikų lietuviškas filmas?
Komercine prasme sėkmingiausi dažniausiai būna pramoginio žanro filmai ir komedijos. Tačiau vertinant istorines dramas, rekordininku tapo „Tarp pilkų debesų”, surinkęs milžiniškas pajamas ir pritraukęs šimtus tūkstančių žiūrovų.
Kodėl senuose filmuose aktorių balsai kartais atrodo „netikri”?
Sovietmečiu ir pirmaisiais nepriklausomybės metais filmavimo technika dažnai neleisdavo kokybiškai įrašyti garso filmavimo aikštelėje. Todėl beveik visi filmai būdavo „pergarsinami” (dubliuojami) studijoje po filmavimo. Kartais tuos pačius aktorius įgarsindavo kiti balsai dėl akcento ar kitų režisūrinių sprendimų.
Kuo skiriasi lietuviška dokumentika nuo vakarietiškos?
Lietuviška dokumentika dažnai vadinama „poetine”. Jai būdingas mažesnis dėmesys faktams, interviu ar „kalbančioms galvoms”, ir didesnis dėmesys vaizdui, metaforoms, jausmui ir atmosferai. Tai kinas, kuris labiau rodo, nei pasakoja.
Kur legaliai žiūrėti lietuvišką kiną namuose
Šiais laikais nebūtina laukti festivalių ar televizijos transliacijų, kad pamatytumėte geriausius šalies kūrinius. Skaitmeninė era atvėrė plačias galimybes legaliai mėgautis lietuvišku kinu tiesiai iš savo svetainės. Tai ne tik patogu, bet ir tiesiogiai remia kūrėjus, leidžiant jiems kurti naujus filmus.
Viena populiariausių platformų yra „Žmonės Cinema”, kurioje sukaupta didžiulė lietuviškų filmų kolekcija – nuo naujausių premjerų iki laiko patikrintos klasikos. Čia galima rasti tiek vaidybinius, tiek dokumentinius filmus. Kita svarbi platforma – „Kino fondas”, kurią kuruoja Lietuvos kino centras. Tai ypač vertingas resursas norintiems susipažinti su restauruota lietuviško kino klasika ir dokumentika, be to, daugelį filmų čia galima žiūrėti nemokamai.
Taip pat verta paminėti „Go3” ir „Telia Play” nuomos platformas, kurios operatyviai įtraukia naujausius kino teatruose rodytus filmus į savo repertuarą. Net ir tarptautinės platformos, tokios kaip „Netflix”, vis dažniau įsigyja teises rodyti populiariausius lietuviškus filmus, taip padarydamos juos prieinamus pasaulinei auditorijai. Pasirinkdami legalias peržiūras, žiūrovai prisideda prie tolesnio nacionalinio kino augimo ir kokybės gerinimo.
