Karinis kinas visada užėmė ypatingą vietą kino istorijoje, nes jis ne tik siūlo įtemptą veiksmą bei dramatiškus siužeto posūkius, bet ir atlieka svarbią edukacinę bei atminties išsaugojimo funkciją. Žiūrovus traukia galimybė bent akies krašteliu pamatyti tai, ką išgyveno kariai ir civiliai kruviniausių žmonijos konfliktų metu. Tačiau didžiausią emocinį svorį turi tie filmai, kurie nėra vien scenaristų vaizduotės vaisius. Juostos, paremtos tikrais faktais, priverčia mus susimąstyti apie žmogiškumo ribas, pasiaukojimą ir karo beprasmybę. Nors režisieriai dažnai naudoja meninę licenciją tam tikroms detalėms paryškinti, geriausi šio žanro kūriniai sugeba perteikti istorinę tiesą taip įtaigiai, kad jie tampa neatsiejama mūsų kultūrinės atminties dalimi. Šiame straipsnyje apžvelgsime kūrinius, kuriuos privalu pamatyti kiekvienam, norinčiam suprasti karo kainą ir didvyriškumo prigimtį.
Antrojo pasaulinio karo šedevrai: kai istorija atgyja ekrane
Antrasis pasaulinis karas yra bene dažniausiai kino kūrėjų nagrinėjamas laikotarpis. Taip yra ne be priežasties – šis konfliktas apėmė visą pasaulį ir paliko milijonus unikalių, tragiškų ir herojiškų istorijų. Čia susiduria gėris ir blogis, o paprasti žmonės tampa neįtikėtinų įvykių dalyviais.
Gelbstint eilinį Rajaną (Saving Private Ryan)
Režisieriaus Steveno Spielbergo 1998 metų šedevras dažnai vadinamas vienu tikroviškiausių karo filmų kino istorijoje. Nors pati gelbėjimo misija yra išgalvota, ji paremta tikra Nilandų brolių istorija, kai JAV vadovybė nusprendė grąžinti namo likusį gyvą sūnų po to, kai jo broliai žuvo mūšyje. Tačiau didžiausią įspūdį palieka ne pats siužetas, o filmo įžanga.
Omahos paplūdimio išsilaipinimo scena trunka apie 20 minučių ir yra laikoma kinematografijos stebuklu. Spielbergas atsisakė tradicinio herojiško vaizdavimo ir parodė chaotišką, kruviną ir kurtinantį karo tikrovę. Veteranai, matę šį filmą, teigė, kad tai buvo artimiausia patirtis tikram mūšiui, kokią tik įmanoma sukurti ekrane. Tai filmas ne tik apie mūšius, bet ir apie moralinę dilemą: ar verta rizikuoti aštuonių žmonių gyvybėmis, kad būtų išgelbėtas vienas?
Šindlerio sąrašas (Schindler’s List)
Tai nėra tradicinis karinis filmas su sprogimais ir apkasais, tačiau tai vienas svarbiausių kūrinių apie karo pasekmes ir Holokaustą. Filmas pasakoja tikrą Oskaro Šindlerio, vokiečių verslininko ir nacių partijos nario, istoriją. Jis, rizikuodamas savo gyvybe ir išleisdamas visus savo turtus, išgelbėjo daugiau nei tūkstantį žydų nuo mirties koncentracijos stovyklose.
Juodai baltas formatas pasirinktas neatsitiktinai – jis suteikia filmui dokumentikos pojūtį ir leidžia susikoncentruoti į emocijas bei veidus, o ne į aplinkos spalvas. Raudona mergaitės su paltuku detalė tapo vienu stipriausių kino simbolių, reiškiančių nekaltumą beprotybės apsuptyje.
Diunkerkas (Dunkirk)
Christopheris Nolanas į karinį žanrą pažvelgė visiškai kitu kampu. Užuot koncentravęsis į vieną pagrindinį herojų, jis sukūrė trijų perspektyvų pasakojimą apie 1940 metų evakuaciją iš Diunkerko paplūdimio:
- Sausuma: Savaitę trunkantis pėstininkų laukimas ir bandymas išgyventi bombardavimus.
- Jūra: Vieną dieną trunkanti civilių laivų kelionė per Lamanšo sąsiaurį gelbėti karių.
- Oras: Vieną valandą trunkantis naikintuvo piloto mūšis danguje.
Šis filmas remiasi tikra operacija „Dynamo“, kurios metu buvo išgelbėta daugiau nei 330 000 sąjungininkų karių. Nolanas mažai naudoja dialogus, leisdamas kalbėti vaizdams ir Hanso Zimmerio muzikai, kuri sukuria nuolatinę, tiksiančią įtampą.
Modernūs konfliktai ir psichologinė karo pusė
Kariniai filmai, vaizduojantys XX a. pabaigos ir XXI a. pradžios konfliktus, dažnai pasižymi kitokia dinamika. Čia priešas dažnai nematomas, mūšiai vyksta miestų gatvėse, o technologijos vaidina didžiulį vaidmenį. Tačiau žmogiškasis faktorius išlieka svarbiausias.
Juodasis vanagas (Black Hawk Down)
Ridley Scotto filmas atkuria 1993 metų įvykius Mogadišu, Somalyje. Tai, kas turėjo būti greita ir tiksli specialiųjų pajėgų operacija suimant karo vado padėjėjus, virto kruvinu ir ilgiausiu JAV sausumos mūšiu nuo Vietnamo karo laikų iki pat Irako karo. Filmas pasižymi neįtikėtinu tempu ir intensyvumu.
„Juodasis vanagas“ puikiai iliustruoja frazę „niekas nepaliekamas užnugaryje“. Žiūrovas mato, kaip moderni technika tampa bejėgė prieš chaotišką miesto partizaninį karą, ir kaip karių profesionalumas susiduria su beviltiška situacija. Filmas vertinamas dėl tikslaus karinės taktikos ir ginkluotės atvaizdavimo.
Amerikiečių snaiperis (American Sniper)
Clinto Eastwoodo režisuota biografinė drama pasakoja apie Chrisą Kyle’ą, efektyviausią snaiperį JAV karinėje istorijoje. Filmas kelia sunkius klausimus apie tai, ką karas padaro žmogaus psichikai. Skirtingai nei daugelis kitų filmų, čia didelis dėmesys skiriamas ne tik veiksmui Irake, bet ir herojaus bandymams prisitaikyti prie taikaus gyvenimo grįžus namo.
Tai pasakojimas apie pareigą, kuri tampa našta, ir apie tai, kaip sunku „išjungti“ karą savo galvoje. Bradley Cooperis meistriškai perteikia kario, kuris jaučiasi gyvas tik mūšio lauke, bet tuo pačiu metu praranda ryšį su savo šeima, portretą.
Kiti Europos ir pasaulio perspektyvų filmai
Holivudas dominuoja karo filmų rinkoje, tačiau norint susidaryti pilną vaizdą, būtina pamatyti ir kitų šalių kūrinius. Dažnai jie būna dar tikroviškesni, niūresni ir mažiau linkę į patosą.
Povandeninis laivas (Das Boot)
Vokiečių režisieriaus Wolfgango Peterseno 1981 metų filmas laikomas geriausiu visų laikų filmu apie povandeninius laivus. Jis pasakoja apie vokiečių U-boto įgulos kasdienybę Antrojo pasaulinio karo metu. Čia nėra tradicinių blogiukų ar geriečių – yra tik jauni vyrai, įkalinti plieniniame karste po vandeniu.
Filmas meistriškai perteikia klaustrofobiją, baimę ir nuobodulį, kuris staiga pereina į paniką. Tai žvilgsnis į karą iš pralaiminčios pusės perspektyvos, parodantis, kad kančia neturi tautybės.
Pianistas (The Pianist)
Romano Polanskio filmas, paremtas Władysławo Szpilmano memuarais, yra sukrečianti išgyvenimo drama. Veiksmas vyksta okupuotoje Varšuvoje, kur talentingas pianistas bando išgyventi geto sąlygomis ir vėliau slapstydamasis griuvėsiuose. Adrieno Brody vaidyba šiame filme yra viena įsimintiniausių kine.
Skirtingai nei kariai, Szpilmanas neturi ginklo. Jo ginklas – valia gyventi ir atsitiktinumas. Filmas parodo visišką vienatvę ir kultūros sunaikinimą, tačiau kartu ir viltį, kuri ateina pačiu netikėčiausiu pavidalu – per muziką ir netikėtą vokiečių karininko gailestingumą.
Ar „paremta tikrais faktais“ visada reiškia tiesą?
Žiūrint karinius filmus, svarbu suprasti skirtumą tarp dokumentikos ir vaidybinio kino. Užrašas „paremta tikrais faktais“ (ang. based on true events) suteikia kūrėjams laisvę interpretuoti įvykius. Dažnai dėl dramatinio efekto arba laiko stokos keli realūs personažai sujungiami į vieną, įvykių eiga šiek tiek pakeičiama, o dialogai sukuriami iš naujo.
Pavyzdžiui, filme „Pjūklo ketera“ (Hacksaw Ridge) apie sanitarą Desmondą Dossą, režisierius Melas Gibsonas iš tikrųjų sušvelnino kai kurias detales, nes tikrieji Dosso žygdarbiai buvo tokie neįtikėtini, kad žiūrovai jais tiesiog nebūtų patikėję. Kita vertus, filme „U-571“ amerikiečių povandenininkai vaizduojami perimantys „Enigma“ kodavimo mašiną, nors realybėje tai padarė britų kariai gerokai anksčiau. Todėl po peržiūros visada verta pasidomėti tikrąja istorija – tai dažnai praturtina patirtį.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)
Kariniai filmai dažnai sukelia daug klausimų apie jų istorinį tikslumą ir gamybos procesą. Štai keletas atsakymų į dažniausiai kylančius klausimus.
Ar aktoriai iš tikrųjų dalyvauja kariniuose mokymuose prieš filmuojantis?
Taip, daugumoje aukšto biudžeto filmų, tokių kaip „Gelbstint eilinį Rajaną“ ar „Juodasis vanagas“, aktoriai dalyvauja intensyviose stovyklose. Jiems vadovauja tikri karo veteranai, kurie moko elgtis su ginklais, taktikos ir disciplinos, kad ekrane viskas atrodytų kuo autentiškiau.
Kurį karinį filmą rekomenduoja patys istorikai?
Istorikai dažnai giria filmus, kurie neromantizuoja karo. „Tora! Tora! Tora!“ (1970) dažnai minimas kaip vienas istoriškai tiksliausių filmų apie Perl Harborą, nes jame objektyviai parodomos abi pusės – tiek amerikiečių, tiek japonų.
Kodėl kariniai filmai dažnai yra tokie ilgi?
Kariniai konfliktai yra sudėtingi, apimantys daugybę veikėjų, politinį kontekstą ir ilgus mūšius. Norint tinkamai papasakoti istoriją, išvystyti veikėjų charakterius ir parodyti įvykių mastą, standartinės 90 minučių trukmės dažnai nepakanka. Epams prireikia 2,5 ar net 3 valandų.
Ar filme „1917“ viskas tikrai nufilmuota vienu kadru?
Ne, nors filmas atrodo kaip vienas nenutrūkstamas kadras, tai yra meistriškas montažo ir operatoriaus darbo rezultatas. Filme yra paslėptų kirpimų (pavyzdžiui, kai kamera praeina pro tamsų objektą ar įeina į šešėlį), tačiau ilgos scenos buvo repetuojamos mėnesius, kad atrodytų vientisos.
Kino vakaro pasirinkimas pagal emocinį poreikį
Renkantis karinį filmą peržiūrai, svarbu atsižvelgti ne tik į istorinį laikotarpį, bet ir į tai, kokią emociją norite patirti. Jei ieškote įkvepiančios istorijos apie žmogaus dvasios stiprybę, rinkitės „Pjūklo keterą“ arba „Nepalūžusį“ (Unbroken). Šie filmai parodo, kad net ir baisiausiomis aplinkybėmis žmogus gali išlikti ištikimas savo vertybėms. Jei norite suprasti strategiją, karinę techniką ir mūšio chaosą, „Juodasis vanagas“ ar „Mes buvome kariai“ (We Were Soldiers) bus puikus pasirinkimas.
Tačiau kartais verta pasirinkti filmus, kurie yra emociškai sunkūs, bet būtini. Tokie kūriniai kaip „Eik ir žiūrėk“ (Come and See) ar „Šindlerio sąrašas“ nėra pramoga – tai patirtis, kuri sukrečia ir pakeičia požiūrį į pasaulį. Tokie filmai primena, kad taika nėra savaiminis dalykas, o istorijos pamokos, deja, dažnai pamirštamos. Nepriklausomai nuo pasirinkimo, geriausi kariniai filmai paremti tikrais faktais visada palieka pėdsaką ir skatina domėtis, kas iš tikrųjų slypi už ekrane matomų vaizdų.
