Artėjant niūriausiems rudens vakarams, kai už lango stūgauja vėjas, o medžiai meta paskutinius lapus, daugelio minčių nejučia nukrypsta į spalio 31-ąją. Tai laikas, kai ribos tarp realybės ir fantazijos tampa neaiškios, o noras pajusti adrenaliną venose tampa beveik tradicija. Nesvarbu, ar planuojate didelį vakarėlį su draugais, ar ramų vakarą po antklode, tinkamas filmas yra pagrindinis sėkmingo Helovino ingredientas. Tačiau išsirinkti tikrai gerą siaubo filmą šiais laikais – nemenkas iššūkis. Pasiūla milžiniška, tačiau ne visi kūriniai sugeba sukurti tą tikrą, kaulus stingdančią baimės atmosferą. Šiame gide apžvelgsime kino juostas, kurios ne tik privers krūpčioti, bet ir paliks ilgai neišdildomą įspūdį, priversiantį miegoti įsijungus šviesą.
Nemirtinga klasika: filmai, suformavę žanrą
Norint suprasti šiuolaikinį siaubo kiną, būtina atsigręžti į šaknis. Yra filmų, kurie laikui bėgant ne tik nepaseno, bet tapo dar šiurpesni. Jie veikia ne pigiais garso efektais, o meistriškai kuriama įtampa ir psichologiniu spaudimu.
Egzorcistas (The Exorcist, 1973)
Daugelio kritikų ir žiūrovų vis dar laikomas baisiausiu visų laikų filmu, „Egzorcistas“ peržengia paprasto siaubo filmo ribas. Tai pasakojimas apie tikėjimą, blogį ir motinos meilę. Istorija apie dvylikametę Regan, kurią apsėda demoniška jėga, ir du kunigus, bandančius ją išgelbėti, yra sukrečianti savo realizmu. William Friedkin režisūra ir specialieji efektai, kurie buvo sukurti be kompiuterinės grafikos, atrodo šiurpiai tikroviškai net ir šiandien. Tai filmas, kuris paliečia giliausias žmogaus baimes dėl nežinomybės ir religinio siaubo.
Helovinas (Halloween, 1978)
Būtų nuodėmė kalbėti apie šią šventę ir nepaminėti Johno Carpenterio šedevro. „Helovinas“ pristatė pasauliui Michaelą Myersą – bejausmį žudiką su balta kauke. Šis filmas padėjo pagrindus „slasher“ (skerdynių) žanrui. Čia baimę kelia ne antgamtinės jėgos, o faktas, kad blogis gali būti visiškai šalia, stebėti tave pro langą ir neturėti jokio motyvo, išskyrus patį žudymą. Ikoniška garso takelio muzika iki šiol sukelia šiurpuliukus.
Psichologinis siaubas: kai priešas yra tavo prote
Kartais baisiausi dalykai slepiasi ne spintoje, o mūsų pačių galvose ar šeimos santykiuose. Psichologiniai siaubo filmai dažnai palieka gilesnį pėdsaką, nes priverčia abejoti realybe.
Paveldėtas (Hereditary, 2018)
Ari Aster debiutinis filmas „Paveldėtas“ yra modernaus siaubo kino viršūnė. Tai sunki, klampi ir emociškai varginanti drama, kuri pamažu transformuojasi į košmarą. Istorija sukasi apie Grahamų šeimą, kuri po močiutės mirties pradeda susidurti su keistais ir tragiškais įvykiais. Toni Collette vaidyba čia yra tiesiog fenomenali. Filmas meistriškai nagrinėja sielvarto, kaltės ir neišvengiamo likimo temas. Čia nėra daug staigių išgąsčių („jump scares“), tačiau atmosfera yra tokia slogi, kad norisi daryti pertraukas žiūrint.
Švytėjimas (The Shining, 1980)
Stanley Kubricko ekranizacija pagal Stepheno Kingo romaną yra vizualaus siaubo etalonas. Izoliuotas viešbutis kalnuose, žiemą atkirstas nuo pasaulio, tampa puikia scena Jacko Torrance’o beprotybei. „Švytėjimas“ gąsdina savo simetrija, ilgais kadrais ir nepaaiškinamais vaizdiniais. Tai filmas apie izoliaciją ir alkoholizmą, paslėptą po vaiduoklių istorijos rūbu.
Paranormalūs reiškiniai ir demonai
Jei jums patinka filmai apie vaiduoklius, piktąsias dvasias ir tai, kas nematoma plika akimi, šie filmai yra privalomi jūsų sąraše.
- Išvarymas (The Conjuring, 2013) – paremtas tikra paranormalių reiškinių tyrinėtojų Ed ir Lorraine Warrenų byla. Režisierius James Wan meistriškai naudoja klasikinius gąsdinimo metodus: plojimus tamsoje, šešėlius ir girgždančias duris. Tai vienas intensyviausių šio amžiaus filmų apie namų apsėdimus.
- Tūnąs tamsoje (Insidious, 2010) – dar vienas James Wan darbas, kuris įrodė, kad norint išgąsdinti nereikia daug kraujo. Filmas žaidžia su astralinėmis projekcijomis ir demonais, kurie tyko pasisavinti gyvųjų kūnus. Raudonveidis demonas tapo vienu įsimintiniausių modernaus siaubo personažų.
- Piktas (Sinister, 2012) – moksliniai tyrimai, matuojantys žiūrovų širdies ritmą, dažnai įvardija šį filmą kaip patį baisiausią. Istorija apie rašytoją, radusį dėžę su senomis juostomis, kuriose užfiksuotos šiurpios žmogžudystės, yra slegianti ir bauginanti. Garso takelis čia atlieka didžiulį darbą kuriant diskomfortą.
Modernus požiūris ir socialinis siaubas
Paskutiniuoju metu siaubo žanras išgyvena renesansą. Nauji kūrėjai naudoja siaubą kaip įrankį kalbėti apie socialines problemas, rasizmą ar technologijų pavojus.
Pradink (Get Out, 2017)
Jordan Peele filmas „Pradink“ sujungia satyrą su siaubu. Tai istorija apie jauną afroamerikietį, vykstantį susipažinti su savo baltosios merginos tėvais. Tai, kas prasideda kaip nejaukus susitikimas, greitai virsta paranoja ir kova už gyvybę. Filmas gąsdina ne monstrais, o nejaukumu ir žmonių elgesiu, kuris atrodo „šiek tiek ne taip“.
Kalbėk su manimi (Talk to Me, 2022)
Tai šviežias oro gurkšnis iš Australijos. Grupė paauglių atranda būdą išsikviesti dvasias naudojant balzamuotą ranką. Žinoma, tai, kas prasideda kaip virusinis interneto žaidimas, baigiasi tragiškai. „Kalbėk su manimi“ yra žiaurus, greitas ir negailestingas filmas, kuris puikiai atspindi šiuolaikinį jaunimo santykį su rizika ir priklausomybėmis.
Found Footage: kai kamera dreba iš baimės
„Rastos juostos“ (found footage) žanras suteikia ypatingą tikroviškumo jausmą. Atrodo, kad žiūrime tikrą dokumentiką, o ne surežisuotą filmą.
- Bleiro raganos projektas (The Blair Witch Project, 1999) – filmas, kuris įtikino pasaulį, kad tai tikra istorija. Trys studentai dingsta miške, o mes matome tik jų filmuotą medžiagą. Čia baisiausia tai, ko nematai.
- Rec (, 2007) – ispanų šedevras apie reporterę, įstrigusią karantinuotame daugiabutyje, kuriame plinta paslaptingas virusas. Paskutinės 15 minučių yra vienos intensyviausių kino istorijoje.
D.U.K. (Dažniausiai užduodami klausimai)
Siaubo filmų peržiūra dažnai kelia įvairių klausimų, ypač tiems, kurie nėra šio žanro ekspertai. Štai keletas atsakymų, padėsiančių pasiruošti vakarui.
Kodėl mums patinka žiūrėti siaubo filmus?
Tai susiję su adrenalino antplūdžiu. Saugioje aplinkoje (ant sofos) patiriama baimė sukelia „kovok arba bėk“ reakciją, išskiria dopaminą ir endorfinus. Kai filmas baigiasi, jaučiamas palengvėjimas ir euforija, panašiai kaip po pasivažinėjimo amerikietiškais kalneliais.
Ką daryti, jei filmas per baisus?
Jei jaučiate, kad baimė tampa nekontroliuojama, priminkite sau, kad tai tik aktoriai ir specialieji efektai. Galite trumpam išjungti garsą (garsas dažnai sudaro 70% baimės), įsijungti šviesą arba paskaityti filmo siužeto santrauką, kad žinotumėte, kaip viskas baigsis – tai sumažina įtampą.
Ar yra siaubo filmų be „Jump Scares“?
Taip, ieškokite psichologinių siaubo filmų arba „atmosferinių“ filmų. Pavyzdžiui, „Ragana“ (The Witch) arba „Švyturys“ (The Lighthouse) remiasi lėta įtampa ir nejaukia atmosfera, o ne staigiais, garsiais išgąsdinimais.
Kokį filmą rinktis kompanijai?
Vakarėliams geriausiai tinka „slasher“ tipo filmai (pvz., „Klyksmas“) arba intensyvūs, veiksmo kupini siaubo filmai (pvz., „Traukinys į Busaną“). Jie skatina bendrą reakciją, komentavimą ir yra mažiau reikalaujantys susikaupimo nei lėtos psichologinės dramos.
Kaip susikurti tobulą peržiūros atmosferą
Pasirinktas filmas yra tik pusė darbo. Norint, kad Helovino vakaras būtų tikrai įsimintinas, reikia pasirūpinti aplinka. Visų pirma – apšvietimas. Visiška tamsa yra klasika, tačiau keletas strategiškai išdėliotų žvakių (saugiau – LED žvakių) gali sukurti judančius šešėlius, kurie sustiprins paranojos jausmą. Jei turite galimybę, naudokite raudoną ar violetinį foninį apšvietimą, kad kambarys atrodytų neįprastai.
Garsas yra kritinis elementas. Jei neturite geros garso sistemos, kokybiškos ausinės gali paversti filmą žymiai baisesniu, nes girdėsite kiekvieną šnabždesį ir žingsnį taip, lyg jis būtų visai šalia jūsų ausies. Taip pat nepamirškite užkandžių, kurie atitiktų tematiką, tačiau venkite sunkaus maisto – įtemptas skrandis ir įtempti nervai nėra geriausias derinys.
Galiausiai, svarbiausia yra nusiteikimas. Padėkite telefonus į šalį. Niekas taip negriauna siaubo atmosferos, kaip šviečiantis ekranas ir socialinių tinklų pranešimai. Leiskite sau pasinerti į filmo pasaulį, priimkite žaidimo taisykles ir leiskite režisieriui jus vedžioti tamsiais koridoriais. Baimė yra emocija, kuri leidžia mums pasijusti gyviems, o geras siaubo filmas yra saugiausias būdas pažvelgti į bedugnę ir pamatyti, kas iš jos žvelgia atgal į mus.
