Šeimos kino vakarai dažnai tampa tikru išbandymu tėvams, bandantiems rasti kompromisą tarp to, kas įdomu jų atžaloms, ir to, kas mirtinai nenuobodintų suaugusiųjų. Laimei, šiuolaikinė kino industrija, ypač animacijos srityje, išgyvena aukso amžių, kurdama turinį dviem lygmenimis. Geriausi filmai vaikams nebėra vien tik ryškių spalvų ir paprastų dainelių rinkiniai; tai sudėtingi, daugiasluoksniai kūriniai, nagrinėjantys gilias egzistencines temas, emocinį intelektą ir socialines problemas, tačiau pateikiantys tai vaikams suprantama kalba. Kai renkamės filmą visai šeimai, tikimės ne tik pramogos, bet ir kokybiško laiko kartu, kuris paskatintų diskusijas ir paliktų įspūdį ilgam. Šiame straipsnyje apžvelgsime kino juostas, kurios peržengia amžiaus ribas ir sugeba suvirpinti net ir didžiausių cinikų širdis.
„Pixar“ studijos fenomenas: emocinis intelektas ir egzistenciniai klausimai
Jei reikėtų išrinkti vieną studiją, kuri geriausiai įvaldė meną kurti filmus suaugusiems, kurie tinka vaikams, tai be abejonės būtų „Pixar“. Jų kūrėjai supranta, kad vaikai yra protingesni, nei dažnai manoma, o suaugusieji vis dar turi vidinį vaiką, kurį reikia paguosti. Šios studijos filmai dažnai tampa terapiniais seansais.
Vienas ryškiausių pavyzdžių – „Išvirkščias pasaulis“ (Inside Out). Tai nėra tiesiog spalvinga istorija apie mergaitę Railę; tai vizualizuota psichologijos pamoka apie tai, kaip veikia mūsų emocijos. Vaikams tai nuotykių filmas apie linksmus personažus galvoje, o suaugusiems – gilus priminimas, kad liūdesys yra būtina emocinės sveikatos dalis, o bandymas visada būti laimingam gali būti žalingas. Tėvai šiame filme atpažįsta savo pačių emocinį brendimą ir santykių su augančiais vaikais sudėtingumą.
Kitas šedevras, kurį privalo pamatyti kiekvienas suaugęs – „Siela“ (Soul). Nors filmas vizualiai patrauklus vaikams, jo pagrindinė žinutė apie gyvenimo prasmę, aistrą ir džiaugsmą paprastomis akimirkomis yra tiesiogiai nutaikyta į vidutinio amžiaus krizę išgyvenančius žmones. Tai filmas apie džiazo muzikantą, tačiau iš tikrųjų tai meditacija apie tai, kas mus daro žmonėmis. Tai puikus pavyzdys, kaip animacija gali nagrinėti temas, kurios paprastai paliekamos rimtoms dramoms.
Japoniška estetika ir pagarba gamtai: Studio Ghibli magija
Jei Holivudas dažnai orientuojasi į greitą veiksmą ir aiškius piktadarius, japonų animacijos meistras Hayao Miyazaki ir „Studio Ghibli“ siūlo visai kitokią patirtį. Jų filmai pasižymi lėtesniu tempu, įspūdingais ranka pieštais vaizdais ir giliu filosofiniu podirviu. Čia retai rasite absoliutų blogį – dažniau tai nesusipratimai, godumas arba gamtos jėgos.
- „Stebuklingi Šihiros nuotykiai dvasių pasaulyje“ (Spirited Away) – tai vienas geriausių visų laikų animacinių filmų. Vaikams tai pasaka apie drąsią mergaitę, gelbėjančią tėvus, o suaugusiems – alegorija apie vartotojišką visuomenę, identiteto praradimą ir ekologiją. Filmo atmosfera tokia įtraukianti, kad jis sužavi net tuos, kurie paprastai nežiūri anime.
- „Mano kaimynas Totoro“ (My Neighbor Totoro) – filmas, kuriame iš esmės nėra jokio konflikto ar blogiuko. Tai istorija apie vaikystės nekaltumą, seserų ryšį ir pagarbą gamtos dvasioms. Suaugusiems šis filmas sukelia stiprų nostalgijos jausmą ir ramybę, primindamas laikus, kai pasaulis atrodė stebuklingas ir saugus.
Satyra ir humoras: kai juokiasi tėvai, bet nesupranta vaikai
Kai kurie filmai pasitelkia humorą kaip tiltą tarp kartų. Scenaristai sąmoningai įterpia vadinamuosius „Velykinius kiaušinius“ (Easter eggs) ir juokelius, kuriuos supras tik suaugusieji, turintys tam tikrą kultūrinį ar socialinį bagažą, tuo tarpu vaikai mėgaujasi fizine komedija ar siužeto vingiais.
Klasikinis pavyzdys yra „Šrekas“ (Shrek). Nors praėjo daug metų nuo jo premjeros, jis išlieka aktualus dėl savo aštrios satyros Disnėjaus pasakų atžvilgiu. Suaugusieji vertina ironiją, nuorodas į populiariąją kultūrą ir socialinius stereotipus, o vaikai tiesiog mėgaujasi linksmu milžinu ir kalbančiu asilu. Panašiu principu veikia ir „Lego filmas“ (The Lego Movie). Už dinamiško veiksmo ir spalvotų kaladėlių slypi kritika korporacinei kultūrai, konformizmui ir labai jautri istorija apie tėvo ir sūnaus ryšį, kuri atsiskleidžia tik filmo pabaigoje.
Vaidybiniai filmai, ugdantys empatiją ir gerumą
Nereikėtų apsiriboti tik animacija. Yra daugybė vaidybinių filmų (live-action), kurie puikiai tinka visai šeimai ir nėra lėkšti. Šie filmai dažnai padeda vaikams suprasti realaus pasaulio problemas, o suaugusiems primena apie žmogiškumo svarbą.
„Paddington 2“ – tobulumo pavyzdys
Daugelis kino kritikų „Paddington 2“ laiko vienu geriausių visų laikų šeimos filmų. Kodėl? Nes jis moko besąlygiško gerumo. Meškiukas Padingtonas vadovaujasi principu: „Jei esi mandagus ir geras, pasaulis bus geras tau“. Filmas yra vizualiai nuostabus, primenantis Veso Andersono (Wes Anderson) stilių, su puikiais britų aktoriais (pavyzdžiui, Hugh Grantu). Suaugusieji čia randa subtilų humorą apie britų visuomenę, biurokratiją ir kalėjimų sistemą, pateiktą per nepaprastai šviesią prizmę.
„Gerumas“ (Wonder)
Filmas, pasakojantis apie berniuką su veido deformacija, pradedantį lankyti įprastą mokyklą. Tai jautri drama, kuri nepalieka abejingų. Tėvams tai sunki, bet reikalinga peržiūra apie tėvystės iššūkius, apsaugą ir paleidimą, o vaikams – pati geriausia pamoka apie patyčias, draugystę ir tai, kad nereikia teisti knygos (ar žmogaus) pagal viršelį.
Stop-kadro animacija: menas, reikalaujantis kantrybės
Stop-kadro (stop-motion) animacija turi ypatingą žavesį. Tai lėlių judinimas po milimetrą, sukuriant unikalų, šiek tiek „kreivą“ ir labai menišką pasaulį. Tokie filmai dažnai būna tamsesni, keistesni ir labiau intriguojantys nei standartinė kompiuterinė animacija.
Pavyzdžiui, „Koralaina ir slaptas pasaulis“ (Coraline) yra šiek tiek baugus, bet nepaprastai įtraukiantis kūrinys. Jis kalba apie tai, kad tobuli tėvai ir tobulas pasaulis neegzistuoja, o jei kažkas atrodo per gerai, kad būtų tiesa, greičiausiai taip ir yra. Tai puikus pasirinkimas vyresniems vaikams ir suaugusiems, mėgstantiems tamsesnę estetiką. Kitas pavyzdys – „Fantastiškas ponas Lapinas“ (Fantastic Mr. Fox). Tai režisieriaus Veso Andersono kūrinys, kuris yra labiau suaugusiųjų filmas, „apsimetęs“ vaikišku. Dialogai, egzistencinis nerimas ir stiliaus pojūtis čia yra aukščiausio lygio.
Europos kinas: paslėpti brangakmeniai
Dažnai geriausi filmai slepiasi už didžiųjų JAV kino teatrų repertuaro ribų. Europos animacija pasižymi unikaliu vizualiniu stiliumi ir dažnai remiasi tautosaka bei legendomis, o ne komerciniais formulėmis.
- „Jūros giesmė“ (Song of the Sea) – airių animacinis filmas, pasakojantis apie selkius (ruonius-žmones) ir keltų mitologiją. Jo vizualinė pusė primena atgyjančias iliustracijas knygoje. Istorija apie gedulą, šeimos susitaikymą ir kultūrinį paveldą sugraudins kiekvieną suaugusįjį.
- „Moliūgėlio gyvenimas“ (My Life as a Zucchini) – šveicarų ir prancūzų stop-kadro animacija. Nors herojai atrodo spalvingai, filmas nagrinėja labai rimtas temas: našlaitystę, tėvų alkoholizmą ir vaikų globos namų realybę. Tačiau tai pateikiama su tokia šviesa ir viltimi, kad filmas tampa himnu vaiko atsparumui.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)
Renkantis filmą šeimos vakarui, dažnai kyla specifinių klausimų. Štai keletas atsakymų, kurie padės apsispręsti.
Ar visi animaciniai filmai tinka vaikams?
Tikrai ne. Yra suaugusiems skirtos animacijos (pvz., „Sausage Party“), kuri griežtai netinkama vaikams. Visada patikrinkite amžiaus cenzą (N-7, N-13) ir paskaitykite tėvų atsiliepimus tokiose svetainėse kaip „Common Sense Media“, kur detaliai aprašomas smurto ar baisių scenų lygis.
Kaip elgtis, jei filmas vaikui pasirodo per baisus?
Jei žiūrite namuose, tai puiki proga sustabdyti filmą ir pasikalbėti. Paaiškinkite, kaip kuriamos baisios scenos (muzika, apšvietimas), priminkite, kad tai netikra. Jei vaikas labai išsigandęs, neverskite žiūrėti toliau – tai gali suformuoti neigiamą asociaciją su kinu.
Ar verta žiūrėti senąją klasiką (pvz., 90-ųjų Disnėjų)?
Taip, tačiau būkite pasiruošę diskusijoms. Kai kurie senesni filmai gali turėti stereotipų, kurie šiandien atrodo pasenę. Tai gera proga aptarti, kaip keičiasi pasaulis ir vertybės. Be to, tėvams tai sukelia malonų nostalgijos jausmą.
Kiek laiko turėtų trukti filmas vaikams?
Ikimokyklinio amžiaus vaikams optimali trukmė yra iki 90 minučių. Ilgesni filmai (pvz., „Avataras“ ar „Haris Poteris“) gali būti per sunkūs išlaikyti dėmesį. Jei filmas ilgas, darykite pertraukėles.
Diskusija po filmo: kurkite ryšį
Geriausia dalis žiūrint gilius, daugiasluoksnius filmus su vaikais yra tai, kas vyksta pasibaigus titrams. Neišjunkite televizoriaus ir nenueikite miegoti iškart. Panaudokite filmą kaip įrankį pokalbiui. Paklauskite vaiko ne tik „ar patiko?“, bet ir „kodėl veikėjas pasielgė būtent taip?“, „ką tu darytum jo vietoje?“, „kas tave labiausiai prajuokino ar nuliūdino?“.
Suaugusiesiems šie filmai primena, kad pasaulis nėra tik juodas ir baltas, kad vaizduotė yra galingas ginklas kovojant su kasdienybe, ir kad emocinis atvirumas yra stiprybė, o ne silpnybė. Tad kitą kartą, kai rinksitės filmą vakarui, nebijokite rinktis animacijos ar šeimos filmo – tikėtina, kad jame rasite daugiau išminties nei daugelyje suaugusiems skirtų dramų. Tegul kino vakarai tampa jūsų šeimos tradicija, kurioje susitinka skirtingos kartos, bet emocija lieka ta pati – bendrystės džiaugsmas.
