Kinas turi ypatingą galią perkelti mus į kitus pasaulius, supažindinti su nematytais herojais ir sukelti emocijų audrą. Tačiau niekas taip stipriai nepaveikia žiūrovo, kaip suvokimas, jog ekrane matoma istorija įvyko iš tikrųjų. Užrašas „pagrįsta tikrais įvykiais“ filmo pradžioje tarsi pakeičia visą žiūrėjimo patirtį – mes pradedame vertinti personažų sprendimus ne kaip scenaristo fantaziją, o kaip realių žmonių išgyvenimus. Dažnai realybė būna daug keistesnė, žiauresnė ar labiau įkvepianti nei bet kokia fikcija. Šiame straipsnyje apžvelgsime kino juostas, kurios ne tik meistriškai atkuria istorinius faktus, bet ir priverčia suabejoti, ar tikrai žmogaus gyvenimas gali būti toks nenuspėjamas.
Kriminalinio pasaulio užkulisiai ir genialūs apgavikai
Nusikaltimai ir didelio masto aferos visada traukė kino kūrėjus. Žiūrovus žavi galimybė saugiai, sėdint ant sofos, pažvelgti į nusikaltėlių psichologiją ir teisėsaugos darbą. Vienas ryškiausių pavyzdžių šioje kategorijoje – „Pagauk mane, jei gali“ (Catch Me If You Can). Režisieriaus Steveno Spielbergo filmas pasakoja apie Franką Abagnale’ą jaunesnįjį, kuris, būdamas dar paauglys, sugebėjo apmauti FTB ir suklastoti čekių už milijonus dolerių.
Ši istorija žavi ne tik pagrindinio herojaus, kurį įkūnijo Leonardo DiCaprio, charizma, bet ir tuo, kaip lengvai jis sugebėjo apsimesti pilotu, gydytoju ir teisininku, neturėdamas jokio išsilavinimo. Nors filme kai kurie faktai yra pagražinti dėl dramaturgijos, esmė išlieka tikra – Frankas iš tiesų buvo vienas sumaniausių apgavikų JAV istorijoje, o vėliau tapo saugumo konsultantu.
Kitas ne mažiau įtraukiantis filmas – „Zodiakas“ (Zodiac). Tai Davido Fincherio šedevras, pasakojantis apie vieną paslaptingiausių serijinių žudikų JAV istorijoje, kuris terorizavo San Fransiską 7-ajame ir 8-ajame dešimtmečiuose. Skirtingai nei daugelis kriminalinių filmų, čia dėmesys sutelkiamas ne į gaudynes ir susišaudymus, o į alinantį, dešimtmečius trunkantį tyrimą. Filmas puikiai parodo, kaip obsesija dėl tiesos paieškų gali sugriauti tyrėjų ir žurnalistų asmeninius gyvenimus. Tai lėtas, bet nepaprastai įtaigus pasakojimas apie bylą, kuri oficialiai taip ir liko neišspręsta.
Karo dramos: didvyriškumas be ginklo
Kariniai filmai dažniausiai asocijuojasi su mūšio lauko chaosu, sprogimais ir priešų naikinimu. Tačiau kai kurios tikrais faktais paremtos istorijos atskleidžia visai kitokią karo pusę – humaniškumą nežmoniškomis sąlygomis. Vienas tokių filmų yra Melo Gibsono režisuota juosta „Pjūklo ketera“ (Hacksaw Ridge).
Tai istorija apie Desmondą Dossą, Antrojo pasaulinio karo mediką, kuris dėl savo religinių įsitikinimų atsisakė imti ginklą į rankas. Daugelis jo bendražygių ir vadų laikė jį bailiu ar našta būriui, tačiau Okinavos mūšyje jis įrodė priešingai. Dossas vienas pats, be jokio ginklo, išgelbėjo 75 sužeistus karius, nuleisdamas juos nuo stataus skardžio tiesiai po priešo ugnimi. Tai filmas apie nepalaužiamą tikėjimą ir drąsą likti ištikimam savo principams net tada, kai visas pasaulis (ir kariuomenės statutas) sako, kad klysti.
Kalbant apie Antrąjį pasaulinį karą, neįmanoma nepaminėti Romano Polanskio filmo „Pianistas“ (The Pianist). Tai Władysławo Szpilmano, lenkų pianisto ir kompozitoriaus, išgyvenimo istorija Varšuvos gete. Filmas vengia tradicinio heroizmo vaizdavimo. Čia išgyvenimas priklauso ne nuo kovinių įgūdžių, o nuo sėkmės, atsitiktinumo ir retų žmogiškumo apraiškų iš aplinkinių, įskaitant net ir vokiečių karininką. Tai sukrečiantis liudijimas apie tai, kaip menas ir noras gyventi gali rusenti net didžiausios tamsos akivaizdoje.
Verslo rykliai ir finansinės machinacijos
Finansų pasaulis gali būti ne mažiau įtemptas nei trileris. Martino Scorsese’ės „Volstryto vilkas“ (The Wolf of Wall Street) yra vienas ryškiausių pavyzdžių, kaip godumas ir moralės stoka gali nuvesti į viršūnę, o po to – į visišką dugną. Filmas paremtas Jordano Belforto memuarais ir vaizduoja 10-ojo dešimtmečio vertybinių popierių biržos užkulisius.
Žiūrint šį filmą sunku patikėti, kad tokie vakarėliai, narkotikų kiekiai ir finansinės aferos vyko realybėje tokiu mastu. Tačiau daugelis beprotiškiausių scenų yra paremtos tikrais įvykiais. Tai satyrinis, bet kartu ir gąsdinantis žvilgsnis į kapitalizmo ydų koncentraciją viename žmoguje. Jordanas Belfortas sugebėjo įtikinti tūkstančius žmonių investuoti į bevertes akcijas, susikraudamas turtus iš kitų naivumo.
Tuo tarpu filmas „Didžioji skola“ (The Big Short) pasakoja apie 2008 metų pasaulinę finansų krizę. Tai sudėtinga tema, kurią režisierius Adamas McKay sugebėjo paversti įtraukiančia ir suprantama drama. Filmas fokusuojasi į kelis ekscentriškus investuotojus, kurie pirmieji pastebėjo artėjantį nekilnojamojo turto rinkos burbulo sprogimą ir nusprendė iš to pasipelnyti. Nors tai vaidybinis filmas, jis atlieka didžiulį edukacinį darbą, paaiškindamas ekonominius mechanizmus, kurie lėmė milijonų žmonių santaupų praradimą.
Išgyvenimo dramos: žmogus prieš gamtą
Gamta yra negailestinga, o tikros išgyvenimo istorijos dažnai primena, kokia trapi yra žmogaus gyvybė. Filmas „Atgal į gamtą“ (Into the Wild) pasakoja Christopherio McCandlesso istoriją. Tai jaunas vaikinas, kuris, baigęs universitetą, atsisakė patogaus gyvenimo, paaukojo santaupas labdarai ir iškeliavo į Aliaską ieškoti tikrosios laisvės.
Ši juosta kelia fundamentalius klausimus apie laimę, visuomenės primetamas normas ir žmogaus ryšį su gamta. Nors pabaiga yra tragiška, Christopherio kelionė įkvėpė tūkstančius žmonių pergalvoti savo vertybes. Tai filmas ne tik apie fizinį išgyvenimą, bet ir apie dvasines paieškas.
Kita kvapą gniaužianti istorija – „Sniego bendrija“ (Society of the Snow) arba senesnė jos versija „Gyvieji“. Ji pasakoja apie 1972 metų Urugvajaus regbio komandos lėktuvo katastrofą Andų kalnuose. Išgyvenę keleiviai daugiau nei du mėnesius praleido sniegynuose, be maisto, šiltų drabužių ir ryšio su pasauliu. Sprendimai, kuriuos jiems teko priimti norint išgyventi, yra vieni sunkiausių, kokius tik galima įsivaizduoti. Tai istorija apie neįtikėtiną žmogaus valią ir komandinę dvasią ekstremaliausiomis sąlygomis.
Kodėl mus taip traukia tikros istorijos?
- Autentiškumas: Žinojimas, kad tai įvyko iš tikrųjų, suteikia emocinį svorį kiekvienai scenai.
- Mokymasis iš svetimų klaidų: Stebėdami istorinius įvykius, mes analizuojame, ką darytume panašioje situacijoje.
- Įkvėpimas: Tikros pergalės prieš sistemą ar gamtos stichijas motyvuoja labiau nei išgalvoti superherojai.
- Smalsumas: Noras sužinoti „kaip viskas buvo iš tikrųjų“ skatina domėtis istorija ir po filmo peržiūros.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)
Žiūrint filmus, paremtus tikrais faktais, dažnai kyla klausimų apie jų tikslumą ir kūrybinę laisvę. Štai keletas atsakymų į dažniausiai pasitaikančius klausimus.
Kiek tikslūs yra filmai „pagrįsti tikrais įvykiais“?
Tai labai priklauso nuo režisieriaus ir scenaristo tikslų. Kai kurie filmai, pavyzdžiui, istorinės dokumentinės dramos, stengiasi atkurti įvykius minutė po minutės. Tačiau dauguma Holivudo filmų naudoja terminą „dramatizacija“. Tai reiškia, kad dialogai yra išgalvoti, laiko tėkmė gali būti suspausta (pvz., kelių metų įvykiai parodomi per kelias savaites), o keli realūs asmenys sujungiami į vieną personažą, kad žiūrovui būtų lengviau sekti siužetą.
Kuo skiriasi „paremta tikrais įvykiais“ nuo „įkvėpta tikrų įvykių“?
Terminas „paremta tikrais įvykiais“ (Based on a true story) paprastai reiškia, kad pagrindiniai siužeto taškai ir veikėjai atitinka istorinius faktus, nors detalės gali skirtis. Tuo tarpu „įkvėpta tikrų įvykių“ (Inspired by true events) suteikia kūrėjams daug daugiau laisvės. Tokiu atveju filmas gali pasiskolinti tik pagrindinę idėją ar vieną įvykį, o visa kita – veikėjų vardai, veiksmo vieta, pasekmės – gali būti visiškai išgalvoti.
Ar verta tikėti viskuo, ką matau biografiniame filme?
Niekada nereikėtų priimti vaidybinio filmo kaip absoliučios tiesos. Net ir geriausi biografiniai filmai yra subjektyvios interpretacijos. Režisieriai dažnai pasirenka tam tikrą kampą, kad pabrėžtų herojaus gerąsias arba blogąsias savybes. Visada rekomenduojama po filmo paskaityti apie realius įvykius arba pažiūrėti dokumentiką, kad susidarytumėte pilną vaizdą.
Kodėl kai kurie faktai filmuose pakeičiami?
Pagrindinė priežastis – tempas ir struktūra. Realybė dažnai būna chaotiška, pilna nuobodžių detalių ir neturi aiškios pabaigos. Filmas turi turėti aiškią pradžią, dėstymą ir kulminaciją. Kartais faktai keičiami tam, kad padidintų emocinį poveikį arba supaprastintų sudėtingas politines ar teisines situacijas, kurios paprastam žiūrovui būtų nesuprantamos.
Nematomi herojai: istorijos, kurios liko šešėlyje
Nors populiariausi filmai dažniausiai pasakoja apie visiems žinomas istorines asmenybes ar garsius nusikaltimus, egzistuoja atskira kategorija filmų, atskleidžiančių „nematomų“ žmonių indėlį į istoriją. Puikus pavyzdys yra filmas „Paslėpti skaičiai“ (Hidden Figures). Jis pasakoja apie tris afroamerikietes matematikes, dirbusias NASA 7-ajame dešimtmečiuje. Jų skaičiavimai buvo gyvybiškai svarbūs JAV kosmoso programai ir astronauto Johno Glenno skrydžiui į orbitą.
Ilgą laiką šių moterų indėlis buvo ignoruojamas dėl rasinės ir lyčių diskriminacijos, tačiau filmas sugrąžino joms pelnytą šlovę. Tokios istorijos yra ypač svarbios, nes jos praplečia mūsų suvokimą apie istoriją – ji nebuvo kuriama tik garsių generolų ar prezidentų, bet ir tūkstančių talentingų žmonių, kurie dirbo užkulisiuose. Kitas panašus pavyzdys – „Turingo kodas“ (The Imitation Game), pasakojantis apie Alaną Turingą. Nors jis iššifravo „Enigma“ kodą ir, istorikų manymu, sutrumpino karą dvejais metais, jo gyvenimas baigėsi tragiškai dėl to meto visuomenės nepakantumo. Tokie filmai atlieka svarbią socialinę funkciją – jie grąžina teisingumą tiems, kuriuos istorija buvo pamiršusi ar neteisingai pasmerkusi.
