Lietuviškas kinas per pastaruosius du dešimtmečius išgyveno neįtikėtiną renesansą, o vienas ryškiausių šio atgimimo architektų neabejotinai yra režisierius Emilis Vėlyvis. Jo vardas tapo komercinės sėkmės, juodojo humoro ir provokuojančio turinio sinonimu. Daugelis žiūrovų, kurie anksčiau skeptiškai žiūrėjo į vietinę kino produkciją, būtent po Vėlyvio filmų premjerų pradėjo masiškai plūsti į kino teatrus. Šis režisierius nebijo laužyti nusistovėjusių taisyklių, nevengia aštrių kampų, necenzūrinės leksikos ir groteskiškų situacijų, kurios, nors ir perspaustos, dažnai taikliai atspindi tam tikrus visuomenės skaudulius. Jei norite susipažinti su šiuolaikiniu lietuvišku komerciniu kinu, Emilio Vėlyvio filmografija yra geriausia vieta pradėti.
Fenomenas, pakeitęs lietuviško kino taisykles
Prieš pradedant gilintis į konkrečius filmus, svarbu suprasti, kodėl E. Vėlyvis yra toks svarbus. Ilgą laiką lietuviškas kinas buvo asocijuojamas su lėtu, poetiniu, giliu, bet plačiajai auditorijai dažnai sunkiai suprantamu turiniu. Vėlyvis atėjo su trenksmu, pasiūlydamas tai, ko tuo metu trūko: dinamiką, „tarantinišką” dialogų stilių, kriminalines intrigas ir personažus, kuriuos, nors ir šaržuotus, galėjome atpažinti gatvėje ar kriminalinių naujienų skiltyse.
Jo kūryboje dominuoja kriminalinio trilerio ir juodosios komedijos žanrų sintezė. Režisierius meistriškai žaidžia su stereotipais, pašiepia tiek nusikalstamą pasaulį, tiek šou verslo atstovus ar politikus. Žemiau pateikiame sąrašą filmų, kurie ne tik suformavo Vėlyvio karjerą, bet ir paliko ryškų pėdsaką Lietuvos populiariojoje kultūroje.
Zero (2006) – Pirmasis kultinis smūgis
Nors tai buvo mažo biudžeto filmas, „Zero” tapo pirmuoju rimtu pareiškimu, kad Lietuvoje galima kurti kitokį kiną. Ši juosta sujungė tris skirtingas istorijas apie jaunus žmones, kurie balansuoja ant įstatymo ribos. Tai buvo filmas apie vadinamuosius „budulius”, meilę, išdavystę ir absurdiškas situacijas, į kurias patenka veikėjai.
Filmas išsiskyrė savo natūralizmu ir gatvės kalba. Daugeliui kritikų tai buvo šokas, tačiau žiūrovams – gaivaus oro gūsis. „Zero” parodė, kad lietuviškame kine galima keiktis, galima rodyti nepatogią tiesą ir tai daryti be patoso. Nors techninė kokybė dar neprilygo vėlesniems darbams, būtent čia užgimė unikalus režisieriaus braižas – greitas montažas ir susipynusios siužetinės linijos.
Zero II (2010) – Komercinė bomba ir citatų lobynas
Jei pirmoji dalis buvo apšilimas, tai „Zero II” tapo tikru sprogimu. Tai bene geriausiai žinomas ir dažniausiai cituojamas Emilio Vėlyvio filmas. Siužetas sukasi apie du bičiulius smogikus, kurie gauna užduotį surasti dingusį narkotikų kurjerį, tačiau įsivelia į beprotišką intrigų verpetą, apimantį korumpuotus policininkus, silikonines gražuoles ir šou verslo užkulisius.
Kodėl šį filmą būtina pamatyti:
- Aktorių žvaigždynas: Filme vaidmenis sukūrė tokie grandai kaip Vytautas Šapranauskas, Ramūnas Rudokas, Inga Jankauskaitė ir Žemyna Ašmontaitė.
- Dialogai: Filmo frazės tapo tautosaka. Dialogai aštrūs, vulgarūs, bet neįtikėtinai įsimintini.
- Visuomenės satyra: Filmas negailestingai tyčiojasi iš lietuviško „glamūro” ir televizijos pasaulio tuštybės.
Būtent „Zero II” įrodė, kad lietuviškas filmas gali uždirbti daugiau nei Holivudo blokbasteriai vietiniuose kino teatruose. Tai buvo lūžio taškas, po kurio komercinis kinas Lietuvoje tapo pelninga industrija.
Redirected / Už Lietuvą! (2014) – Tarptautinė ambicija
Po sėkmės tėvynėje, E. Vėlyvis nusprendė žengti į tarptautinius vandenis. „Redirected” yra brangiausias to meto lietuviškas projektas, kuriame pagrindinį vaidmenį atliko pasaulinio lygio žvaigždė Vinnie Jones (žinomas iš G. Ritchie filmų). Filmas pasakoja apie keturis britus, kurie apiplėšę nelegalų kazino Londone, dėl ugnikalnio išsiveržimo priverstinai nusileidžia Vilniuje.
Tai kultūrų susidūrimo komedija. Iš vienos pusės – arogantiški britai, iš kitos – Rytų Europos realybė su visa savo egzotika: vestuvėmis kaimo sodyboje, kontrabandininkais ir korumpuotais pareigūnais. „Redirected” pasižymi:
- Dinamika: Veiksmas vyksta be sustojimo, nuo susišaudymų iki beprotiškų gaudynių.
- Stereotipų dekonstravimas: Režisierius hiperbolizuoja tiek lietuvius, tiek britus, sukurdamas groteskišką, bet juokingą paveikslą.
- Produkcijos kokybė: Tai buvo techniškai kokybiškiausias Vėlyvio darbas tuo metu, nenusileidžiantis vakarietiškiems standartams.
Zero III (2017) – Politika, žiniasklaida ir verslas
Trečioji „Zero” sagos dalis pasuko kiek kita kryptimi. Jei ankstesniuose filmuose dominavo gatvės nusikaltėliai, čia taikinys – aukščiausi valdžios sluoksniai. Filmas pasirodė prieš pat rinkimus ir sukėlė nemenką ažiotažą dėl akivaizdžių užuominų į realius Lietuvos politinius skandalus ir verslo grupuotes.
Filme nagrinėjama korupcija, žiniasklaidos manipuliacijos ir politinės intrigos. Nors humoro čia vis dar daug, jis tapo ciniškesnis. Tai filmas tiems, kurie domisi Lietuvos aktualijomis ir nori pamatyti jas per iškreiptą, satyrinį veidrodį. Aktorius Mindaugas Papinigis čia sukuria vieną ryškiausių savo vaidmenų, tapdamas tarsi jungiamąja grandimi tarp visų Vėlyvio visatos dalių.
Piktųjų karta (2021) – Brandus posūkis į „Noir” žanrą
Daugelis kritikų ir žiūrovų buvo nustebinti, kai pasirodė „Piktųjų karta”. Tai visiškai kitoks E. Vėlyvio filmas. Čia beveik neliko juodojo humoro ar absurdo komedijos elementų. Tai tamsus, niūrus ir atmosferinis detektyvinis trileris, primenantis skandinavišką „Noir” stilistiką.
Veiksmas vyksta neegzistuojančiame Lietuvos miestelyje (filmuota daugiausia Plungėje), kur randamas žiauriai nužudytas prokuroras. Tyrimo imasi vietinis policijos komisaras Gintas (akt. Vytautas Kaniušonis), kurio praeitis taip pat nėra švari. Šis filmas vertas dėmesio dėl kelių priežasčių:
- Vizualinė estetika: Tamsios spalvos, lietus, apleisti pastatai sukuria slegiančią, bet įtraukiančią atmosferą.
- Vaidyba: Ingeborga Dapkūnaitė atlieka FTB agentės vaidmenį, suteikdama filmui tarptautinio svorio, o Vytautas Kaniušonis demonstruoja įspūdingą draminę vaidybą.
- Istorinė atmintis: Filme paliečiamos skaudžios praeities temos, susijusios su KGB ir kolaboravimu, parodant, kaip praeities nuodėmės persekioja dabartinę kartą.
„Piktųjų karta” parodė, kad E. Vėlyvis gali būti ne tik „chuliganas”, bet ir gilus, rimtas režisierius, gebantis kurti aukščiausios prabos trilerius.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)
Žemiau pateikiame atsakymus į dažniausius klausimus, kylančius žiūrovams, norintiems susipažinti su Emilio Vėlyvio kūryba.
Ar Emilio Vėlyvio filmai tinkami vaikams?
Ne. Beveik visi šio režisieriaus filmai turi N-18 arba N-16 cenzą. Juose gausu necenzūrinės leksikos (keiksmažodžių), smurto scenų, nuogybių ir vartojami narkotikai. Tai suaugusiųjų auditorijai skirtas turinis, pasižymintis brutaliu atvirumu.
Nuo kurio filmo geriausia pradėti žiūrėti?
Jei norite suprasti tikrąjį „vėlyvišką” stilių, rekomenduojama pradėti nuo „Zero II”. Tai geriausiai subalansuotas jo kūrinys, turintis aiškų siužetą ir daugiausiai kultinių momentų. Jei ieškote rimtesnio, tamsesnio kino – pradėkite nuo „Piktųjų kartos”.
Ar būtina žiūrėti „Zero” dalis eilės tvarka?
Nebūtina. Nors filmai dalijasi pavadinimu ir stilistika, jų siužetai nėra tiesiogiai susiję (išskyrus tam tikrus aktorius, kurie pereina iš vieno filmo į kitą, bet vaidina kitus arba panašius archetipus). „Zero III” galima žiūrėti net nemačius pirmųjų dviejų dalių.
Kur galima pamatyti šiuos filmus?
Daugumą Emilio Vėlyvio filmų galima rasti legaliose lietuviškose vaizdo transliacijų platformose (pvz., „Telia Play”, „Go3”, „Žmonės Cinema”) arba įsigyti DVD formatu, jei tokių dar randate prekyboje. Retkarčiais jie rodomi ir per nacionalines televizijas.
Vėlyvio kinas kaip socialinis veidrodis ir jo įtaka
Emilio Vėlyvio kūryba yra daugiau nei tiesiog pramoga su keiksmažodžiais. Nors kritikai dažnai pabrėžia jo filmų vulgarumą, negalima paneigti, kad jis turi unikalų gebėjimą užčiuopti visuomenės pulsą. Jo filmai veikia kaip iškreiptas veidrodis, kuriame atsispindi laukinis kapitalizmas, posovietinis mentalitetas, korupcija ir amžinas lietuviškas noras „pasirodyti”.
Režisierius sugebėjo sukurti tai, ko ilgai nepavyko kitiems – nacionalinį blokbasterį. Jis parodė, kad lietuviai moka juoktis iš savęs, kad mūsų aktoriai gali būti charizmatiški blogiukai, o mūsų operatoriai ir montuotojai gali dirbti vakarietišku tempu. Net jei „budulių” estetika jums nėra artima, pamatyti bent vieną šio režisieriaus filmą verta vien dėl to, kad suprastumėte, koks lūžis įvyko Lietuvos kino industrijoje. Nuo chuliganiško „Zero” iki brandžios „Piktųjų kartos” – tai evoliucija, kurią stebėti yra be galo įdomu.
