Seras Anthony Hopkinsas yra neabejotinai viena ryškiausių asmenybių kino istorijoje, kurio karjera tęsiasi daugiau nei šešis dešimtmečius. Šis Velso aktorius, pelnęs du „Oskaro” apdovanojimus ir daugybę kitų prestižinių įvertinimų, yra žinomas dėl savo neįtikėtino gebėjimo visiškai transformuotis į personažus – nuo šiurpą keliančių piktadarių iki jautrių, gyvenimo saulėlydį išgyvenančių senjorų. Jo filmografija yra tokia plati ir įvairialypė, kad išsirinkti vos keletą filmų vakarui gali būti tikras iššūkis. Šiame straipsnyje apžvelgsime svarbiausius Anthony Hopkinso vaidmenis, kurie ne tik suformavo jo karjerą, bet ir paliko neišdildomą pėdsaką pasaulio kinematografijoje.
Legendinis Hanibalas Lekteris: blogio veidas
Neįmanoma kalbėti apie Anthony Hopkinsą nepaminint vaidmens, kuris jį pavertė pasauline superžvaigžde. Nors jis nebuvo pirmasis aktorius, suvaidinęs daktarą Hanibalą Lekterį, būtent jo interpretacija tapo etalonu.
Avinėlių tylėjimas (The Silence of the Lambs, 1991)
Tai filmas, kuris pakeitė trilerių žanrą. Įdomu tai, kad Hopkinsas ekrane pasirodo vos apie 16 minučių, tačiau šio laiko pakako, kad jis pelnytų „Oskaro” apdovanojimą už geriausią pagrindinį aktoriaus vaidmenį. Jo kuriamas Hanibalas Lekteris yra intelektualus, mandagus, tačiau mirtinai pavojingas psichopatas. Svarbiausia detalė – aktoriaus žvilgsnis. Hopkinsas nusprendė beveik nemirksėti kalbėdamas su Džode Foster (Clarice Starling), kas sukūrė hipnotizuojantį ir nerimą keliantį efektą. Ši juosta yra privaloma kiekvienam kino mylėtojui.
Hanibalas (Hannibal, 2001) ir Raudonasis drakonas (Red Dragon, 2002)
Nors tęsiniai ir priešistorės dažnai neprilygsta originalui, Hopkinsas sugrįžo į Lekterio vaidmenį su ta pačia elegancija ir grėsme. Filme „Hanibalas” matome jį laisvėje, besimėgaujantį aukštuomenės gyvenimu Florencijoje, o „Raudonasis drakonas” leidžia pažvelgti į įvykius prieš susitikimą su Klarise Starling. Šie filmai demonstruoja aktoriaus gebėjimą išlaikyti personažo tęstinumą net ir keičiantis režisieriams bei scenarijaus tonui.
Dramos šedevrai ir emocinis gylis
Nors daugelis jį tapatina su piktadariais, Anthony Hopkinsas yra aukščiausios prabos dramos aktorius. Jo gebėjimas perteikti užslėptas emocijas, skausmą ir orumą yra neprilygstamas.
Dienos likučiai (The Remains of the Day, 1993)
Šiame filme Hopkinsas atlieka visiškai priešingą vaidmenį nei „Avinėlių tylėjime”. Jis vaidina liokajų Stivensą, žmogų, kuris visą gyvenimą paskyrė tarnystei ir pareigai, paaukodamas savo asmeninę laimę ir meilę. Vaidyba čia yra subtili, paremta nutylėjimais ir mikroekspresijomis. Tai pasakojimas apie praleistas progas ir aklą lojalumą. Kritikai šį vaidmenį dažnai vadina vienu geriausių jo karjeroje, demonstruojančiu britišką santūrumą ir vidinę tragediją.
Šešėlių šalis (Shadowlands, 1993)
Dar vienas jautrus filmas, kuriame aktorius įkūnija garsų rašytoją C.S. Lewisą. Tai istorija apie vėlyvą meilę ir skausmingą netektį. Hopkinso vaidinamas intelektualas susiduria su emocijomis, kurių negali paaiškinti vien logika ar teologija. Filmas puikiai atskleidžia aktoriaus talentą vaidinti pažeidžiamus, intelektualius vyrus, kurie priversti akis į akį susidurti su žmogiškuoju trapumu.
Vėlyvosios karjeros renesansas
Daugeliui aktorių senatvė reiškia karjeros lėtėjimą, tačiau Hopkinsas įrodė, kad aštuntajame ir devintajame gyvenimo dešimtmetyje galima sukurti vienus stipriausių vaidmenų.
Tėvas (The Father, 2020)
Šis filmas atnešė aktoriui antrąjį „Oskarą” ir padarė jį vyriausiu laimėtoju šioje kategorijoje istorijoje. Juosta pasakoja apie senatvinę demenciją, tačiau tai daro ne iš stebėtojo, o iš sergančiojo perspektyvos. Anthony Hopkinsas čia vaidina vyrą, bandantį suprasti savo kintančią realybę. Jo vaidyba svyruoja nuo žavingo lengvabūdiškumo iki visiško vaikiško bejėgiškumo ir baimės. Tai emociškai sunkus, bet būtinas pamatyti filmas, kuris parodo aktoriaus meistriškumo viršūnę.
Du popiežiai (The Two Popes, 2019)
Biografinėje dramoje Hopkinsas įkūnija popiežių Benediktą XVI. Tai pokalbių filmas, kuriame didžioji dalis veiksmo remiasi dialogais tarp jo ir Jonathano Pryce’o (popiežius Pranciškus). Hopkinsas puikiai perteikia konservatyvaus, griežto, bet viduje abejojančio ir vienišo popiežiaus portretą. Chemija tarp dviejų aktorių yra tai, kas paverčia šį filmą įtraukiančiu reginiu.
Paslėpti brangakmeniai ir netikėti vaidmenys
Be didžiųjų blokbasterių ir oskarinių dramų, Hopkinso filmografijoje yra keletas puikių juostų, kurios kartais lieka nepelnytai pamirštos, tačiau yra vertos jūsų dėmesio.
- Greičiausias „Indian” motociklas (The World’s Fastest Indian, 2005) – Tai šviesus, įkvepiantis filmas, paremtas tikra istorija. Hopkinsas vaidina ekscentrišką naujosios Zelandijos gyventoją Burtą Munro, kuris svajoja pasiekti greičio rekordą savo senu motociklu. Čia aktorius yra charizmatiškas, šiltas ir kupinas gyvenimo džiaugsmo – tai retas amplua jo karjeroje.
- Lūžis (Fracture, 2007) – Įtempto siužeto trileris, kuriame Hopkinsas vaidina genialų inžinierių, nužudžiusį savo žmoną ir stojantį į intelektualią dvikovą su jaunu prokuroru (Ryan Gosling). Nors siužetas primena Lekterio žaidimus, čia Hopkinsas sukuria visai kitokio tipo arogantišką manipuliatorių.
- Zoro kaukė (The Mask of Zorro, 1998) – Puikus nuotykių filmas, kuriame Hopkinsas atlieka mentoriaus vaidmenį. Jis įkūnija senstantį Doną Diegą de la Vegą, perduodantį estafetę Antonio Banderasui. Tai įrodymas, kad aktorius puikiai jaučiasi ir veiksmo kupinuose blokbasteriuose.
Aktoriaus darbo metodika
Vienas iš įdomiausių faktų apie Anthony Hopkinsą yra jo požiūris į vaidybą. Skirtingai nei daugelis „metodo” aktorių, kurie lieka personaže net ir išjungus kameras, Hopkinsas garsėja techniniu pasiruošimu. Jis tiki, kad svarbiausia yra tobulai išmokti tekstą.
Pasakojama, kad jis scenarijų perskaito daugiau nei 200 kartų, kol eilutės tampa natūraliu refleksu. Tai jam leidžia filmavimo aikštelėje būti visiškai atsipalaidavusiam ir improvizuoti su intonacijomis. Toks „pasiruošimo perteklius” suteikia jam laisvę akimirksniu „įjungti” ir „išjungti” personažą, kas ypač stebina jo kolegas, matančius, kaip jis juokauja prieš pat filmuojant emociškai sunkią sceną.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)
Kiek „Oskarų” yra laimėjęs Anthony Hopkinsas?
Iki šiol Anthony Hopkinsas yra laimėjęs du „Oskaro” apdovanojimus už geriausią pagrindinį aktoriaus vaidmenį. Pirmąjį gavo už filmą „Avinėlių tylėjimas” (1992 m.), o antrąjį – už filmą „Tėvas” (2021 m.).
Ar Anthony Hopkinsas yra ir muzikantas?
Taip, tai mažiau žinomas faktas, tačiau seras Anthony Hopkinsas yra talentingas kompozitorius ir pianistas. Jis yra sukūręs valsą „And The Waltz Goes On”, kurį pasauliniu mastu išgarsino André Rieu orkestras. Prieš tapdamas aktoriumi, jis svajojo apie muziko karjerą.
Koks buvo pirmasis Anthony Hopkinso filmas?
Jo debiutas kine įvyko 1968 metais istorinėje dramoje „Liūtas žiemą” (The Lion in Winter), kurioje jis vaidino Ričardą Liūtaširdį. Jau šiame filme jis vaidino kartu su tokiomis legendomis kaip Peter O’Toole ir Katharine Hepburn.
Ar tiesa, kad Hopkinsas vaidino Marvel visatoje?
Taip, jis suvaidino dievą Odiną „Toro” (Thor) trilogijoje. Nors tai komiksų filmai, Hopkinsas šiam vaidmeniui suteikė šekspyriško svorio ir didybės, pakeldamas filmų meninę vertę.
Koks yra Anthony Hopkinso hobis be vaidybos?
Be muzikos, Hopkinsas yra aistringas tapytojas. Jo paveikslai yra ekspresionistiniai, ryškūs ir dažnai vaizduoja akis arba veidus. Jis rengia parodas ir sėkmingai parduoda savo darbus meno kolekcininkams.
Anthony Hopkinso įtaka šiuolaikiniam kinui
Stebint Anthony Hopkinso karjeros trajektoriją, tampa akivaizdu, kad jis yra ne tik puikus aktorius, bet ir tiltas tarp klasikinės britų teatro mokyklos ir modernaus Holivudo kino. Jo gebėjimas išlikti aktualiu skirtingose epochose yra fenomenalus. Pradėjęs nuo karališkųjų vaidmenų ir Šekspyro adaptacijų, jis sėkmingai perėjo prie psichologinių trilerių, o vėliau nepabūgo eksperimentuoti su moksline fantastika (pvz., serialas „Vakarų pasaulis”) bei komiksų adaptacijomis.
Hopkinsas parodė, kad vyresnio amžiaus aktoriai neturi būti nurašyti į antraplanius „senelių” vaidmenis. Filmas „Tėvas” tapo manifestu, įrodančiu, kad sudėtingiausi ir giliausi vaidmenys gali būti sukurti būtent gyvenimo pabaigoje, kai aktorius turi sukaupęs didžiausią emocinį bagažą. Jo darbo etika, profesionalumas ir atvirumas naujovėms (jis aktyviai naudojasi socialiniais tinklais ir kuria nuotaikingus vaizdo įrašus) daro jį pavyzdžiu ne tik jauniems aktoriams, bet ir visai kino industrijai. Hopkinsas mus moko, kad talentas neturi galiojimo laiko, o smalsumas gyvenimui yra geriausias kūrybos variklis.
