2019 metai kino industrijai, o ypač siaubo žanrui, buvo išskirtinis laikotarpis, kurį kritikai neretai vadina vienu geriausių dešimtmečio sezonų. Tai buvo metai, kai tradiciniai „gąsdinimo šokiruojant“ (angl. jump scares) metodai užleido vietą giliam psichologiniam diskomfortui, socialinei kritikai ir vizualiniam menui. Žiūrovai pamatė ne tik didelio biudžeto tęsinius, kurių ilgai laukė, bet ir autorinio kino šedevrus, kurie visam laikui pakeitė supratimą, kas yra baisu. Nuo saulėtos Švedijos provincijos iki klaustrofobiško švyturio saloje – režisieriai drįso eksperimentuoti su formomis, spalvomis ir garsais, kurdami atmosferą, kuri persekioja dar ilgai po filmo pabaigos. Jei ieškote kokybiško, įtraukiančio ir šiurpą keliančio turinio, šis 2019-ųjų siaubo filmų gidas padės atrasti tai, kas geriausiai atitinka jūsų skonį.
Psichologinis siaubas ir dienos šviesa: „Midsommar“ fenomenas
Ilgą laiką siaubo filmai buvo asocijuojami su tamsa, šešėliais ir nakties metu vykstančiais košmarais. Tačiau režisierius Ari Aster, 2018 metais sukrėtęs pasaulį filmu „Paveldėtas“ (Hereditary), 2019-aisiais grįžo su dar ambicingesniu projektu – „Vidurvasaris“ (Midsommar). Tai filmas, kuris įrodė, kad ryški saulės šviesa gali būti ne mažiau bauginanti už tamsų rūsį.
Istorija pasakoja apie porą, Dani ir Kristianą, kurie kartu su draugais keliauja į atokią Švedijos bendruomenę švęsti unikalios vidurvasario šventės. Tai, kas prasideda kaip idiliška kultūrinė patirtis tarp gėlių ir baltų drabužių, greitai virsta psichodeliniu košmaru. Šis filmas išsiskiria keliais aspektais:
- Vizualinis stilius: Beveik visas veiksmas vyksta dienos šviesoje. Ryškios spalvos, gėlės ir gamta kontrastuoja su žiauriais ritualais, sukurdami stiprų kognityvinį disonansą.
- Emocinis svoris: Tai ne tik siaubo filmas, bet ir skausminga studija apie sielvartą, santykių griūtį ir emocinę priklausomybę.
- Florence Pugh vaidyba: Pagrindinės aktorės pasirodymas yra tiesiog fenomenalus, perteikiantis visą spektrą emocijų nuo paralyžiuojančio skausmo iki maniakiško išsilaisvinimo.
Stepheno Kingo ekranizacijų renesansas
Siaubo karalius Stephenas Kingas 2019 metais vėl buvo dėmesio centre. Kine pasirodė net kelios jo kūrinių adaptacijos, tačiau dvi iš jų nusipelno ypatingo dėmesio dėl savo masto ir kokybės. Tai buvo metai, kai klasikinės istorijos gavo naują kvėpavimą.
„Tas: Antroji dalis“ (It Chapter Two)
Po milžiniškos pirmosios dalies sėkmės, režisierius Andy Muschietti grįžo užbaigti istorijos apie Derio miestelį ir kraupųjį klouną Penivaisą. Veiksmas vyksta praėjus 27 metams po pirmųjų įvykių. „Nevykėlių klubo“ nariai, jau suaugę, privalo tesėti duotą kraujo priesaiką ir grįžti namo, kad galutinai nugalėtų blogį. Nors filmas dažnai kritikuojamas dėl savo ilgio, jis pasiūlo puikią aktorių atranką (Jessica Chastain, James McAvoy, Bill Hader) ir vizualiai įspūdingas, siurrealistines siaubo scenas, kurios plečia Kingo visatą.
„Daktaras Miegas“ (Doctor Sleep)
Tai buvo viena rizikingiausių metų premjerų. Režisieriui Mike Flanagan teko beveik neįmanoma užduotis: sukurti tęsinį ne tik Stepheno Kingo knygai, bet ir kultiniam Stanley Kubricko filmui „Švytėjimas“, kurio pats Kingas nemėgo. Rezultatas – „Daktaras Miegas“ – tapo vienu geriausiai įvertintų metų filmų. Ewanas McGregoras vaidina suaugusį Denį Torensą, kovojantį su alkoholizmu ir savo paties traumomis, kol susiduria su grupuote, mintančia ypatingų vaikų energija. Tai lėtas, atmosferinis ir giliai šiurpus pasakojimas apie priklausomybę ir atpirkimą.
Socialinė satyra ir Jordan Peele sugrįžimas
Po milžiniškos „Pradink“ (Get Out) sėkmės, visi laukė kito Jordano Peele ėjimo. 2019 metais jis pristatė filmą „Mes“ (Us). Skirtingai nei jo debiutas, šis filmas yra labiau orientuotas į tiesioginį siaubą, tačiau nepraranda ir gilių socialinių poteksčių.
Filmas pasakoja apie šeimą, atvykstančią atostogauti į pajūrį, kur juos užpuola… jie patys. Tiksliau, jų groteskiškos, raudonais kombinezonais vilkintos kopijos, ginkluotos auksinėmis žirklėmis. „Mes“ yra kupinas metaforų apie klasinę nelygybę, Amerikos visuomenės susiskaldymą ir tai, kad didžiausias mūsų priešas dažniausiai esame mes patys. Lupita Nyong’o šiame filme atlieka dvigubą vaidmenį, ir jos transformacija iš mylinčios motinos į šiurpą keliančią kopiją yra vienas įsimintiniausių metų pasirodymų.
Klaustrofobija, beprotybė ir švyturiai
Tiems, kurie ieškojo kažko visiškai kitokio, „art-house“ stiliaus ir vizualaus eksperimento, 2019-ieji padovanojo Roberto Eggerso filmą „Švyturys“ (The Lighthouse). Nufilmuotas juodai balta juosta, senuoju 1.19:1 formatu (beveik kvadratinis vaizdas), šis filmas sukelia stiprų klaustrofobijos jausmą.
Willemas Dafoe ir Robertas Pattinsonas vaidina du švyturio prižiūrėtojus nuošalioje saloje 19-ojo amžiaus pabaigoje. Izoliacija, alkoholis ir mistinės jėgos pamažu stumia vyrus į visišką beprotybę. Tai nėra lengvas filmas – jis kupinas simbolizmo, mitologinių nuorodų ir intensyvių dialogų, tačiau jo atmosfera yra nepakartojama. Garsų dizainas, kuriame dominuoja nuolatinis rūko sirenos kauksmas, sukuria nuolatinę įtampą, kuri neleidžia atsipalaiduoti nė sekundei.
Geriausi pramoginiai siaubo trileriai
Ne visi 2019-ųjų filmai buvo slegiantys ar reikalaujantys gilios analizės. Metai buvo dosnūs ir tiems, kurie tiesiog norėjo gero, adrenalino kupino laiko kino teatre su spragėsiais rankose.
- „Slėpynės“ (Ready or Not) – tai juodoji komedija su siaubo elementais. Jauna nuotaka per vestuvių naktį sužino, kad jos naujoji turtinga šeima turi tradiciją žaisti mirtiną žaidimą. Filmas puikiai balansuoja tarp įtampos ir humoro, o pagrindinė herojė tampa viena ryškiausių metų „išgyvenimo“ simbolių.
- „Pabaisa“ (Crawl) – paprastas, bet itin efektyvus filmas apie tėvą ir dukrą, įstrigusius namo rūsyje per uraganą. Problema? Rūsys pamažu tvinsta, o jame plaukioja didžiuliai aligatoriai. Tai meistriškai sukalta įtampa be jokių nereikalingų siužeto vingių.
- „Baisios istorijos pasakojimui tamsoje“ (Scary Stories to Tell in the Dark) – Guillermo del Toro prodiusuotas filmas, skirtas kiek jaunesnei auditorijai, tačiau gebantis išgąsdinti ir suaugusius. Tai nostalgiškas žvilgsnis į paauglių siaubo literatūrą su puikiais praktiniais efektais.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)
Žemiau pateikiame atsakymus į dažniausiai kylančius klausimus apie 2019-ųjų siaubo filmų repertuarą, padėsiančius išsirinkti tinkamiausią filmą vakarui.
Kuris 2019 metų filmas laikomas pačiu baisiausiu?
Tai labai subjektyvu, tačiau dauguma kritikų ir žiūrovų sutaria, kad „Vidurvasaris“ (Midsommar) sukelia didžiausią psichologinį diskomfortą, o „Tas: Antroji dalis“ turi daugiausiai tradicinių gąsdinimo elementų.
Ar visi paminėti filmai tinka silpnų nervų žiūrovams?
Tikrai ne. „Švyturys“ ir „Vidurvasaris“ yra labai intensyvūs psichologiškai, o „Daktaras Miegas“ turi keletą itin žiaurių smurto scenų. Jei ieškote lengvesnio turinio, rekomenduojame rinktis „Slėpynes“ (Ready or Not) arba „Baisias istorijas pasakojimui tamsoje“.
Ar būtina būti mačiusiems ankstesnes dalis prieš žiūrint tęsinius?
Filmui „Tas: Antroji dalis“ būtina pamatyti pirmąją dalį, nes siužetas tiesiogiai tęsiamas. Dėl „Daktaro Miego“ – nors tai yra tęsinys, režisierius meistriškai pateikia informaciją taip, kad filmą galima suprasti ir be „Švytėjimo“, tačiau pamačius originalą patirtis bus daug gilesnė.
Kur galima rasti šiuos filmus?
Dauguma šių filmų šiuo metu yra prieinami populiariose vaizdo transliacijų platformose (pvz., „Netflix“, „Amazon Prime Video“, „Apple TV“ ar vietinėse platformose), priklausomai nuo jūsų regiono licencijų.
Atmosferos kūrimas namų peržiūrai
Kadangi dauguma šių 2019-ųjų šedevrų remiasi ne tik staigiais gąsdinimais, bet ir kruopščiai sukurta atmosfera bei garso takeliu, žiūrėjimo aplinka tampa kritiškai svarbi. Norint patirti maksimalų efektą žiūrint tokius filmus kaip „Švyturys“ ar „Mes“, rekomenduojama visiškai užtemdyti kambarį – tai padės išryškinti tamsesnes scenas ir vizualinius niuansus, kurie dienos šviesoje gali likti nepastebėti. Taip pat, garso kokybė yra pusė filmo sėkmės. Jei neturite namų kino sistemos, kokybiškos ausinės gali kardinaliai pakeisti patirtį, ypač klausantis subtilių aplinkos garsų, kurie šiuolaikiniame siaubo kine naudojami įtampai kelti. Pasirinkę tinkamą filmą iš šio sąrašo ir paruošę aplinką, garantuotai patirsite aštrius pojūčius, dėl kurių šis žanras ir yra toks mylimas.
