Ar kada nors susimąstėte, kodėl mes savanoriškai renkamės žiūrėti tai, kas verčia širdį plakti greičiau, delnus prakaituoti, o naktimis neramiai miegoti? Siaubo žanras kine yra fenomenas, kuris peržengia paprastos pramogos ribas. Tai – savotiškas ištvermės testas ir saugus būdas patirti adrenaliną, sėdint ant minkštos sofos. Tačiau ne visi filmai sugeba pasiekti tą giliausią pasąmonės kampelį, kuriame tūno pirmykštė baimė. Kai kurie bando mus išgąsdinti pigiais triukais ir staigiais garsais, o kiti kuria tokią slogią ir įtraukiančią atmosferą, kad net pasibaigus titrams, baimė niekur nedingsta. Šiame straipsnyje apžvelgsime kūrinius, kurie laikomi žanro etalonais – nuo psichologinių trilerių, žaidžiančių su jūsų protu, iki antgamtinių reiškinių, verčiančių tikėti vaiduokliais.
Psichologinis siaubas: kai didžiausias priešas yra protas
Psichologiniai siaubo filmai dažniausiai vengia tiesioginio smurto rodymo ar monstrų, lendančių iš po lovos. Vietoj to, jie ardo veikėjų (ir žiūrovų) realybės suvokimą. Tai filmai, kurie palieka ilgalaikį pėdsaką, nes verčia abejoti tuo, ką matote.
„Paveldėtas“ (Hereditary, 2018)
Režisieriaus Ari Aster debiutas kine tapo tikra sensacija ir dažnai vadinamas šio amžiaus „Egzorcistu“. Filmas pasakoja apie Grahamų šeimą, kuri po senelės mirties pradeda susidurti su keistais ir šiurpiais reiškiniais. Tačiau tai nėra paprasta vaiduoklių istorija. Tai gilus pasakojimas apie sielvartą, psichines ligas ir neišvengiamą likimą.
Kodėl tai baisu? Filmas meistriškai kuria įtampą, kuri auga lėtai, bet užtikrintai. Toni Collette vaidyba yra tiesiog stingdanti kraują, o keletas konkrečių scenų yra tokios šokiruojančios, kad daugelis žiūrovų jas prisimena visą gyvenimą. Baimė čia kyla iš bejėgiškumo jausmo prieš šeimos prakeiksmą.
„Švytėjimas“ (The Shining, 1980)
Stanley Kubricko šedevras pagal Stepheno Kingo romaną. Nors autorius ir režisierius nesutarė dėl interpretacijos, kinas gavo vieną vizualiai įsimintiniausių siaubo filmų istorijoje. Jackas Nicholsonas, vaidinantis viešbučio prižiūrėtoją, pamažu kraustosi iš proto izoliuotame kalnų viešbutyje.
Filmas naudoja:
- Klaustrofobišką atmosferą didžiulėse erdvėse.
- Simboliką ir pasikartojančius vaizdinius.
- Garso takelį, kuris kelia nerimą net tada, kai ekrane nieko nevyksta.
Antgamtinės jėgos ir demoniški apsėdimai
Tiems, kurie ieško susidūrimo su anapusiniu pasauliu, šie filmai siūlo tiesioginę akistatą su blogiu. Čia karaliauja demonai, dvasios ir jėgos, kurių žmogus negali kontroliuoti.
„Egzorcistas“ (The Exorcist, 1973)
Net praėjus keliems dešimtmečiams, šis filmas išlieka daugelio sąrašų viršūnėje. Pasakojimas apie mažos mergaitės apsėdimą ir dviejų kunigų kovą dėl jos sielos buvo toks įtaigus, kad premjeros metu žiūrovai kino salėse alpo. Tai filmas, kuris nustatė standartus visiems vėlesniems filmams apie egzorcizmą.
Didžiausią poveikį daro filmo tikroviškumas ir specialieji efektai, kurie, net ir be šiuolaikinių kompiuterinių technologijų, atrodo šiurpiai ir įtikinamai. Tai kova tarp absoliutaus gėrio ir absoliutaus blogio.
„Išvarymas“ (The Conjuring, 2013)
James Wan, šiuolaikinio siaubo kino genijus, sukūrė franšizę, paremtą tikrais paranormalių reiškinių tyrėjų Ed ir Lorraine Warrenų failais. Pirmasis filmas, pasakojantis apie Perronų šeimą, terorizuojamą tamsios jėgos savo naujuose namuose, yra meistriškumo pamoka, kaip kurti įtampą.
Šiame filme puikiai išnaudojami klasikiniai elementai:
- Girgždančios durys ir šešėliai.
- „Slėpynių“ žaidimas su nematomais priešais.
- Garso dizainas, kuris priverčia krūpčioti nuo menkiausio triukšmo.
„Found Footage“ žanras: kai kamera tampa liudininke
Vienas efektyviausių būdų įtikinti žiūrovą, kad tai, ką jis mato, yra tiesa – pateikti filmą kaip rastą vaizdo medžiagą. Drebančios kameros efektas ir „mėgėjiškas“ filmavimas sukuria dokumentikos iliuziją, kuri panaikina ribą tarp filmo ir realybės.
„Blero raganos projektas“ (The Blair Witch Project, 1999)
Šis filmas įrodė, kad norint išgąsdinti nereikia milijoninio biudžeto. Trys studentai iškeliauja į mišką kurti dokumentinio filmo apie vietinę legendą ir dingsta. Viskas, kas lieka – jų filmuota medžiaga. Baisiausia šiame filme yra tai, ko nematote. Jūsų vaizduotė užpildo tamsius miško kampus baisesniais vaizdiniais nei bet kokie specialieji efektai.
„REC“ (2007)
Ispanų kūrėjų filmas, perkeliantis veiksmą į uždarą daugiabutį, kuriame prasideda paslaptinga infekcija. Televizijos reporterė ir operatorius įstringa pastate kartu su gyventojais. Klaustrofobija, chaosas ir panika čia perteikiami itin realistiškai, o finalinė scena naktinio matymo režimu yra viena šiurpiausių kino istorijoje.
Mokslo patvirtinti baisiausi filmai
Įdomu tai, kad baimę galima išmatuoti. Įvairūs tyrimai, tokie kaip „Science of Scare“, matuoja žiūrovų širdies ritmą peržiūros metu, kad nustatytų, kurie filmai fiziologiškai labiausiai paveikia žmones.
„Grėsmingas“ (Sinister, 2012)
Pagal daugelį matavimų, šis filmas dažnai atsiduria pačioje viršūnėje. Istorija apie rašytoją (Ethan Hawke), kuris randa dėžę su senomis juostomis, kuriose užfiksuotos šiurpios žmogžudystės, veikia žiūrovus ne tik vizualiai, bet ir per itin diskomfortišką garso takelį. Filme naudojami garsai yra disonansiniai, erzinantys ir keliantys pasąmoningą nerimą.
„Host“ (2020)
Pandemijos metu sukurtas filmas, kurio veiksmas vyksta „Zoom“ pokalbio metu. Draugų grupė nusprendžia surengti spiritizmo seansą internetu, tačiau viskas pakrypsta bloga linkme. Kadangi filmas trunka mažiau nei valandą ir vyksta kompiuterio ekrane, jis sukuria betarpiškumo jausmą – tarsi tai vyktų jūsų pačių nešiojamajame kompiuteryje.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK) apie siaubo filmus
Siaubo žanras dažnai apipintas mitais ir klausimais. Štai keletas atsakymų į tai, kas dažniausiai domina žiūrovus.
Ar žiūrėti siaubo filmus yra kenksminga psichikai?
Daugumai žmonių – ne. Priešingai, psichologai teigia, kad kontroliuojama baimė gali padėti atsikratyti streso ir nerimo. Tai vadinama „katarsiu“. Tačiau žmonėms, turintiems stiprių nerimo sutrikimų ar potrauminio streso sindromą, tam tikri filmai gali sukelti neigiamas reakcijas.
Kodėl mums patinka bijoti?
Kai žiūrime siaubo filmą, mūsų smegenys išskiria adrenaliną, dopaminą ir endorfinus – tuos pačius hormonus, kurie išsiskiria sportuojant ar patiriant jaudulį. Kadangi protu suvokiame, jog esame saugūs, šis „cheminis kokteilis“ sukelia malonumą ir energijos antplūdį.
Nuo kokio filmo pradėti, jei niekada nežiūrėjau siaubo filmų?
Pradedantiesiems geriau rinktis ne „skerdynių“ (slasher) ar ekstremaliai žiaurius filmus, o įtampą kuriančius trilerius. Geri pasirinkimai būtų „Tylos zona“ (A Quiet Place), „Šeštasis pojūtis“ (The Sixth Sense) arba klasikiniai Alfredo Hitchcocko filmai, kaip „Psichopatas“.
Kuo skiriasi „Jump scare“ nuo psichologinio siaubo?
„Jump scare“ (staigus gąsdinimas) yra technika, kai staigus vaizdas ar garsas priverčia žiūrovą fiziškai krūptelėti. Tai momentinė reakcija. Psichologinis siaubas siekia sukelti ilgalaikį nerimą, diskomfortą ir baimę, manipuliuodamas emocijomis ir atmosfera, o ne staigiais efektais.
Kaip pasiruošti tobulam siaubo vakarui
Norint patirti maksimalų efektą, vien gero filmo nepakanka – reikia tinkamos aplinkos. Tai yra ritualas, kuris sustiprina kiekvieną režisieriaus sumanymą.
- Apšvietimas: visiška tamsa yra būtina. Bet koks pašalinis šviesos šaltinis primena jums apie realų pasaulį ir saugumą. Jei visiškai tamsu būti per baisu, palikite degti vieną blausią žvakę toliau nuo ekrano, kad susidarytų judantys šešėliai.
- Garsas: siaubo filmai 50% savo poveikio perduoda per garsą. Žiūrėjimas per nešiojamojo kompiuterio garsiakalbius sugadins visą patirtį. Naudokite kokybiškas ausines arba erdvinio garso sistemą. Tylūs šnabždesiai, grindų girgždesys ar tolimi riksmai turi būti girdimi aiškiai.
- Kompanija: spręskite patys. Žiūrėjimas su draugais dažnai virsta juokais ir komentarų laidymu, kas sumažina baimę. Jei norite tikrojo iššūkio – žiūrėkite vieni. Jei visgi bijote per daug, pasikvieskite žmogų, kuris taip pat įsijaučia į filmą, o ne bando viską paversti komedija.
- Telefonai: padėkite telefoną į kitą kambarį. Bet koks pranešimo pyptelėjimas ar ekrano įsižiebimas akimirksniu sugriaus kruopščiai kurtą filmo atmosferą.
Atminkite, kad geriausi siaubo filmai veikia kaip veidrodis – jie atspindi mūsų pačių baimes. Nesvarbu, ar bijote tamsos, vienatvės, ar praradimo, šiame sąraše tikrai rasite kūrinį, kuris privers jus pasitikrinti, ar durys tikrai užrakintos.
