Mažai kas galėtų ginčytis, kad 1985 metais kino ekranus pasiekusi mokslinės fantastikos komedija tapo vienu ryškiausių popkultūros reiškinių visoje kino istorijoje. Režisieriaus Roberto Zemeckio ir prodiuserio Steveno Spielbergo tandemas sukūrė šedevrą, kuris net ir praėjus keliems dešimtmečiams nepraranda savo aktualumo bei žavesio. Istorija apie paauglį, laiku nukeliavusį į praeitį ir netyčia sutrukdžiusį savo tėvų pasimatymui, yra žinoma beveik kiekvienam, tačiau net ir didžiausi gerbėjai dažnai nežino, kokias dramas, kuriozus ir neįtikėtinus sutapimus slepia šios juostos gamybos procesas. Nuo pakeistų pagrindinių aktorių iki beprotiškų studijos vadovų reikalavimų – filmo kelias į šlovę buvo toks pat vingiuotas, kaip ir laiko kelionės „DeLorean“ automobiliu.
Marty McFly galėjo atrodyti visiškai kitaip: Erico Stoltzo drama
Vienas labiausiai šokiruojančių faktų apie šią juostą yra tai, kad Michaelas J. Foxas nebuvo vienintelis aktorius, vaidinęs pagrindinį herojų Marty McFly. Iš tiesų, filmavimas jau buvo įsibėgėjęs, o kameros sukosi net penkias savaites su visiškai kitu aktoriumi pagrindiniame vaidmenyje. Pradinis kūrėjų pasirinkimas buvo aktorius Ericas Stoltzas, kuris tuo metu buvo vertinamas dėl savo dramatiško talento filme „Kaukė“ (angl. „Mask“). Nors M. J. Foxas visada buvo pirmasis režisieriaus pasirinkimas, tuo metu jis buvo pernelyg užsiėmęs filmuodamasis populiariame seriale „Šeimos ryšiai“ (angl. „Family Ties“) ir prodiuseriai jo neišleido.
Deja, po daugiau nei mėnesio intensyvaus darbo R. Zemeckis suprato, kad padarė klaidą. E. Stoltzas buvo puikus aktorius, tačiau jis vaidmeniui suteikė per daug rimtumo ir tragiškumo. Marty McFly turėjo būti energingas, šiek tiek komiškas ir lengvabūdiškas, o Stoltzas į šią rolę žiūrėjo pernelyg giliai, taikydamas metodinio vaidybos principus. Jis netgi reikalavo, kad filmavimo aikštelėje visi jį vadintų Marčiu net tada, kai kameros buvo išjungtos. Tai kūrė įtampą komandoje, o humoro elementai scenose tiesiog neveikė taip, kaip buvo planuota.
Sprendimas atleisti pagrindinį aktorių, kai didelė dalis filmo jau nufilmuota, studijai kainavo apie 3 milijonus dolerių – tais laikais tai buvo milžiniška suma. Tačiau Zemeckis sugebėjo įtikinti studiją, kad be M. J. Foxo filmas tiesiog nepavyks. Galiausiai buvo pasiektas beprotiškas susitarimas: Michaelas dienomis filmavosi seriale, o naktimis ir savaitgaliais lėkdavo į „Atgal į ateitį“ filmavimo aikštelę. Aktorius miegodavo vos po kelias valandas per parą, tačiau būtent šis nuovargis ir desperacija suteikė jo personažui tą unikalų nervingumą, kurį mes taip pamilome.
Laiko mašina iš šaldytuvo ir atominiai bandymai
Šiandien sunku įsivaizduoti laiko mašiną, kuri nebūtų stilingasis „DeLorean DMC-12“ automobilis su į viršų pakeliamomis durimis. Tačiau pirminiuose scenarijaus variantuose jokio automobilio nebuvo. Pagal pirminę Bobo Gale’o ir Roberto Zemeckio idėją, laiko mašina turėjo būti stacionarus objektas – lazerinis įrenginys kambaryje. Vėliau idėja evoliucionavo į… šaldytuvą.
Taip, perskaitėte teisingai. Kulminacinėje filmo scenoje Marty turėjo įlipti į šaldytuvą, pritvirtintą prie branduolinio bandymo poligone esančio namo, ir panaudoti atominio sprogimo energiją, kad grįžtų į 1985-uosius. Šios idėjos buvo atsisakyta dėl dviejų priežasčių. Pirma, tai būtų buvę vizualiai nepatogu. Antra, ir svarbiausia, prodiuseris Stevenas Spielbergas išreiškė didelį susirūpinimą dėl vaikų saugumo. Jis bijojo, kad pamatę filmą vaikai pradės lipti į šaldytuvus, žaisdami laiko keliautojus, ir gali ten uždusti. Sprendimas pakeisti šaldytuvą į automobilį buvo genialus – tai leido laiko mašinai tapti mobiliu ir dinamišku filmo personažu.
Pasirinkimas naudoti „DeLorean“ taip pat nebuvo atsitiktinis. Režisieriui reikėjo automobilio, kuris 1955 metų žmonėms atrodytų kaip erdvėlaivis. Futuristinis dizainas ir nerūdijančio plieno korpusas puikiai tiko šiai vizijai. Įdomu tai, kad pats Johnas DeLoreanas, automobilio kūrėjas, parašė padėkos laišką filmo kūrėjams už tai, kad jie įamžino jo kūrinį, nors pati automobilių gamybos kompanija tuo metu jau bankrutavo.
„Astronautas iš Plutono“ ir studijos vadovų pasipriešinimas
Kelias iki gamybos pradžios buvo neįtikėtinai sunkus. Scenarijus buvo atmestas daugiau nei 40 kartų. Visos didžiosios studijos sakė „ne“. „Disney“ studija atmetė projektą dėl to, kad siužetinė linija, kurioje motina praeityje įsimyli savo sūnų, jiems pasirodė pernelyg rizikinga ir netinkama šeimos auditorijai. Kitos studijos, priešingai, manė, kad filmas yra per švelnus, lyginant su to meto populiariomis paauglių komedijomis, tokiomis kaip „Porkio kerštas“.
Kai „Universal Pictures“ galiausiai sutiko imtis projekto, studijos vadovas Sidas Sheinbergas pateikė daugybę keistų reikalavimų. Vienas absurdiškiausių buvo jo reikalavimas pakeisti filmo pavadinimą. Jam atrodė, kad pavadinimas „Atgal į ateitį“ yra nelogiškas ir nekomercinis. S. Sheinbergas pasiūlė filmą pavadinti „Astronautas iš Plutono“ (angl. „Spaceman from Pluto“). Jis taip pat norėjo pakeisti daugybę smulkių detalių, pavyzdžiui, kad profesorius (Doc Brown) vietoje šuns augintų šimpanzę.
Situaciją išgelbėjo Stevenas Spielbergas. Gavęs S. Sheinbergo memorandumą su absurdiškais pasiūlymais, jis atrašė trumpą ir šmaikštų laišką: „Ačiū, Sidai, už puikų humoro jausmą – mes visi biure labai smagiai pasijuokėme iš tavo pokšto“. Studijos vadovas, nenorėdamas pasirodyti nesuprantantis humoro ar gadinti santykių su įtakinguoju Spielbergu, tiesiog nutilo ir leido palikti originalų pavadinimą.
Smulkios detalės, kurias pastebi tik patys akyliausi
Filmo kūrėjai įdėjo milžiniškas pastangas užtikrindami siužeto tęstinumą ir pripildė juostą smulkių detalių, kurios atsiskleidžia tik peržiūrint filmą kelis kartus. Šios detalės rodo, kaip kruopščiai buvo apgalvota kiekviena laiko kelionės pasekmė.
- Prekybos centro pavadinimas: Filmo pradžioje Marty susitinka su Doku prie prekybos centro „Twin Pines Mall“ (Dviejų pušų prekybos centras). 1955-aisiais toje vietoje yra fermerio Peabody ūkis, kuriame auga dvi pušys. Bėgdamas nuo fermerio, Marty su „DeLorean“ netyčia pervažiuoja vieną iš pušų. Kai Marty grįžta į 1985-uosius filmo pabaigoje, prekybos centro pavadinimas yra pasikeitęs į „Lone Pine Mall“ (Vienos pušies prekybos centras).
- Laikrodžio bokšto atbraila: Pirmoje filmo scenoje, kai kamera slenka per Doko laboratoriją ir rodo daugybę laikrodžių, viename kadre matomas laikrodis, ant kurio kabo žmogus. Tai yra užuomina į garsiąją tyliojo kino aktoriaus Haroldo Lloydo sceną iš filmo „Safety Last!“. Būtent tokioje pačioje situacijoje atsiduria Domas Browas filmo kulminacijoje ant laikrodžio bokšto.
- Gitaros ir muzikos paradoksai: Scenoje, kurioje Marty groja mokyklos šokiuose, jis atlieka dainą „Johnny B. Goode“. Gitaristas iš grupės Marvinas Berry paskambina savo pusbroliui Chuckui Berry (tikrajam dainos autoriui) ir duoda jam pasiklausyti „naujo skambesio“. Tai sukuria ontologinį paradoksą: Chuckas Berry dainą išgirdo iš Marty, kuris dainą išmoko iš Chucko Berry.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)
Ar Michaelas J. Foxas pats grojo gitara ir dainavo?
Nors Michaelas J. Foxas iš tiesų moka groti gitara ir specialiai šiam filmui mokėsi pirštų pozicijų, kad atrodytų autentiškai, garsiajame „Johnny B. Goode“ pasirodyme girdimas ne jo grojimas. Gitaros partiją įrašė profesionalus muzikantas Timas May, o vokalą atliko Markas Campbellas. Tačiau M. J. Foxas taip puikiai sinchronizavo savo judesius, kad daugelis žiūrovų tuo patikėjo.
Kokia data yra nustatyta laiko mašinoje?
Tai vienas iš dažniausiai internete klastojamų faktų. Tikroji data, į kurią Marty nukeliauja pirmajame filme, yra 1955 m. lapkričio 5 d. Internete dažnai plinta suklastotos nuotraukos (memai), kuriose rodoma, kad „šiandien yra ta diena, kai Marty atvyko į ateitį“, tačiau kanoninės datos yra aiškios: 1985 m. spalis, 1955 m. lapkritis ir (antrame filme) 2015 m. spalis.
Kodėl Crispinas Gloveris (George’as McFly) nepasirodė tęsiniuose?
Aktorius Crispinas Gloveris, suvaidinęs Marty tėvą, susipyko su prodiuseriais dėl atlyginimo ir kūrybinių nesutarimų. Antroje dalyje kūrėjai panaudojo kitą aktorių (Jeffrey Weissmaną), uždėjo jam protezus ir filmavo iš toli arba kampu, kad jis būtų panašus į C. Gloverį. Tai sukėlė teisinį precedentą, po kurio buvo sugriežtintos taisyklės dėl aktorių atvaizdų naudojimo be jų sutikimo.
Laiko patikrintas fenomenas, kurio neįmanoma pakartoti
Nors Holivudas pastaraisiais metais yra linkęs perkurti senus filmus (vadinamieji „remake“ arba „reboot“ projektai), „Atgal į ateitį“ išlieka neliečiamas. Režisierius Robertas Zemeckis ir scenaristas Bobas Gale’as turi geležines teises į franšizę ir yra viešai pareiškę, kad kol jie gyvi, joks perdirbinys ar ketvirtoji dalis nebus kuriami. Tai džiugina tikruosius gerbėjus, nes originalioji trilogija yra laikoma tobula tokia, kokia ji yra.
Šis filmas nėra tik istorija apie laiko keliones. Tai pasakojimas apie kartų konfliktą, apie tai, kaip svarbu suprasti savo tėvus kaip žmones, turinčius savo svajones ir baimes, ir apie tai, kad mūsų ateitis nėra nulemta iš anksto. Kaip sakė daktaras Emetas Braunas: „Jūsų ateitis dar neparašyta. Niekieno nėra. Jūsų ateitis yra tokia, kokią patys susikursite“. Būtent dėl šios paprastos, bet galingos žinutės, kartu su puikiu humoru ir nepamirštamais personažais, šis filmas išliks žiūrovų širdyse dar daugybę metų.
