Pietų Korėjos kinas per pastaruosius kelis dešimtmečius patyrė neįtikėtiną evoliuciją ir tapo vienu iš ryškiausių bei svarbiausių reiškinių pasaulinėje pramogų industrijoje. Tai nebėra tik nišinis pomėgis ar egzotiška pramoga, skirta vien azijietiško kino festivalių gurmanams. Šiandien korėjietiški filmai diktuoja madas, drąsiai laužo nusistovėjusias taisykles ir pelno pačius prestižiškiausius kino apdovanojimus – nuo Kanų kino festivalio pagrindinių prizų iki išsvajotųjų Holivudo apdovanojimų. Unikalus šių kūrėjų gebėjimas meistriškai pinti visiškai skirtingus žanrus, analizuoti gilų socialinį kontekstą, kurti neprognozuojamus siužeto vingius bei demonstruoti stulbinančią estetinę vizualiką išskiria Korėjos režisierių darbus iš įprastų Vakarų kino tradicijų. Skirtingai nei daugelis populiariųjų blokbasterių, Pietų Korėjos filmai nebijo parodyti nepatogios tiesos, narplioti sudėtingų moralinių dilemų ar priversti žiūrovą jausti visą emocijų spektrą per vieną seansą. Jei norite praplėsti savo kinematografinį akiratį, atrasti naujų talentų ir patirti pačias stipriausias emocijas, ši šalis siūlo neišsemiamą šedevrų lobyną. Tai puiki proga pasinerti į pasaulį, kuriame komedija akimirksniu gali virsti stingdančiu trileriu, o paprasta buitinė drama – aštria socialine kritika.
Kodėl Pietų Korėjos kinematografija yra tokia unikali?
Norint suprasti, kodėl būtent korėjietiški filmai taip stipriai traukia žiūrovus iš įvairių pasaulio kampelių, verta atkreipti dėmesį į kelis pagrindinius elementus. Šalies kino kūrėjai turi visišką kūrybinę laisvę eksperimentuoti, todėl jų darbai pasižymi išskirtiniu braižu, kurio dažnai trūksta nuspėjamiems komerciniams filmams.
- Žanrų maišymas: Pietų Korėjos režisieriai yra tikri meistrai žongliruoti emocijomis. Filmas gali prasidėti kaip lengva komedija, viduryje tapti įtemptu veiksmo trileriu, o pabaigoje priversti nubraukti ašarą dėl gilios ir jautrios dramos.
- Drąsi socialinė kritika: Daugelis juostų atvirai nagrinėja klasių skirtumus, korupciją, skurdą ir visuomenės spaudimą. Tai temos, kurios aktualios ne tik Azijoje, bet ir visame pasaulyje.
- Aukščiausio lygio vizualika: Operatorių darbas, spalvų paletės parinkimas ir scenografija korėjietiškuose filmuose dažnai prilygsta tapybos kūriniams. Kiekvienas kadras yra kruopščiai apgalvotas ir turintis prasmę.
- Kompleksiški personažai: Čia retai rasite absoliučiai gerų ar absoliučiai blogų herojų. Veikėjai yra dviprasmiški, darantys klaidų, kovojantys su savo vidiniais demonais, todėl su jais labai lengva susitapatinti.
10 geriausių korėjietiškų filmų, kuriuos verta pamatyti
Šis sąrašas apima tiek pasaulinius hitus, tiek kultine klasika tapusius kūrinius, atstovaujančius įvairiems žanrams. Tai idealus startas kiekvienam, norinčiam geriau pažinti šios šalies kino magiją.
1. Parazitas (Parasite, 2019)
Režisieriaus Bong Joon-ho šedevras, įėjęs į istoriją kaip pirmasis ne anglų kalba sukurtas filmas, pelnęs patį svarbiausią kino industrijos apdovanojimą geriausio filmo kategorijoje. Parazitas pasakoja apie dvi šeimas: skurde gyvenančius Kimus ir pasiturinčius Pakus. Pasinaudoję klasta, Kimų šeimos nariai po vieną įsidarbina Pakų namuose, tačiau tai, kas prasideda kaip išradinga juodoji komedija, netrukus virsta neprognozuojamu ir itin įtemptu trileriu. Filmas genialiai atskleidžia prarają tarp skirtingų socialinių sluoksnių, demonstruodamas, kad kartais ribos tarp to, kas yra tikrasis parazitas, o kas – auka, visiškai išsitrina. Ši juosta pasižymi tobula režisūra, išskirtiniu garso takeliu ir nepriekaištinga aktorių vaidyba.
2. Senis (Oldboy, 2003)
Tai kultinis Park Chan-wook darbas, tapęs vienu žinomiausių korėjietiško kino pavyzdžių visame pasaulyje ir priklausantis garsiajai keršto trilogijai. Istorija seka vyrą vardu Oh Dae-su, kuris be jokio paaiškinimo yra pagrobiamas ir uždaromas mažame kambaryje, kur praleidžia net penkiolika metų. Staiga paleistas į laisvę su pilna pinigine ir mobiliuoju telefonu, jis turi vos penkias dienas išsiaiškinti, kas ir kodėl jį įkalino, bei atkeršyti savo skriaudikams. Juosta garsėja savo brutaliomis, bet be galo estetiškomis veiksmo scenomis, niūria atmosfera ir viena labiausiai šokiruojančių pabaigų kino istorijoje. Tai gilus psichologinis trileris, kuris nepaliks abejingų ir privers ilgai mąstyti apie žmogaus prigimtį bei keršto beprasmybę.
3. Tarnaitė (The Handmaiden, 2016)
Dar vienas vizualiai pribloškiantis Park Chan-wook filmas, perkeliantis žiūrovus į XX amžiaus trečiojo dešimtmečio Japonijos okupuotą Korėją. Sukčius, apsimetantis turtingu grafu, pasamdo jauną vagilę, kad ši taptų uždaros japonų paveldėtojos tarnaite ir padėtų jam ją suvilioti bei pasisavinti milžiniškus jos turtus. Tačiau netikėtai tarp naujosios tarnaitės ir paveldėtojos įsižiebia aistra, apverčianti visus planus aukštyn kojomis. Filmas stebina ne tik įmantriu, iš kelių skirtingų požiūrio taškų pasakojamu siužetu, bet ir kvapą gniaužančia elegancija, subtilumu bei netikėtais istorijos posūkiais. Kiekviena detalė, nuo veikėjų kostiumų iki prabangių interjerų, sukuria kerinčią ir hipnotizuojančią atmosferą.
4. Prisiminimai apie žmogžudystę (Memories of Murder, 2003)
Remiantis tikrais įvykiais, kai Pietų Korėjoje siautėjo pirmasis šalies istorijoje užfiksuotas serijinis žudikas, režisierius Bong Joon-ho sukūrė vieną geriausių detektyvinių trilerių kino istorijoje. Veiksmas vyksta devintajame dešimtmetyje mažame provincijos kaimelyje. Du vietiniai detektyvai, neturintys jokios patirties, reikiamos įrangos ir modernių tyrimo metodų, bando sugauti negailestingą nusikaltėlį. Jiems į pagalbą atvyksta jaunas ir profesionalus detektyvas iš sostinės Seulo, tačiau net ir sujungus jėgas byla atrodo absoliučiai neišsprendžiama. Filmas puikiai atspindi to meto politinę ir socialinę aplinką šalyje, visuomenėje tvyrančią neviltį ir teisėsaugos sistemos trūkumus. Tai įtemptas trileris ir meistriška žmogaus psichologijos studija.
5. Traukinys į Busaną (Train to Busan, 2016)
Zombių žanras Vakarų kine daugeliui atrodė visiškai išsisėmęs, kol pasaulio ekranuose nepasirodė Yeon Sang-ho režisuota juosta Traukinys į Busaną. Tai įspūdingo tempo, kraują kaitinantis išgyvenimo filmas, kurio pagrindinis veiksmas vyksta uždaroje erdvėje – greitajame traukinyje. Šalyje kilus paslaptingam viruso protrūkiui, keleiviai privalo kovoti už savo gyvybę susispietę ankštuose vagonuose. Tačiau po gausybe dinamikos ir įspūdingų specialiųjų efektų slypi labai žmogiška ir jautri istorija apie susvetimėjusio tėvo bei dukros santykius, pasiaukojimą ir baisų žmonių egoizmą kritinėse situacijose. Šis filmas įrodo, kad net ir grynojo veiksmo bei fantastikos žanras gali suvirpinti jautriausias sielos stygas.
6. Motina (Mother, 2009)
Tai nepaprastai jautrus, dramatiškas ir kartu didžiulį nerimą keliantis filmas, pasakojantis apie aklą ir beviltišką motinos meilę. Pagyvenusi moteris ramiai gyvena mažame miestelyje kartu su savo suaugusiu, bet protiškai atsilikusiu sūnumi, kuriuo rūpinasi lyg mažu vaiku. Kai miestelyje atsitiktinai randamas žiauriai nužudytos jaunos merginos kūnas, tingi vietos policija greitai ir be gilesnio tyrimo apkaltina bejėgį sūnų. Įsitikinusi jo nekaltumu, motina ryžtasi pati imtis tyrimo, siekdama surasti tikrąjį žudiką. Režisierius meistriškai tyrinėja, kiek toli gali eiti tėvai, saugodami savo vaikus, ir parodo tamsiąją, destruktyvią nepalaužiamos globos pusę.
7. Degantis (Burning, 2018)
Režisieriaus Lee Chang-dong kūrinys Degantis yra sukurtas remiantis garsaus japonų rašytojo Haruki Murakami trumpu apsakymu. Tai lėto tempo, be galo atmosferinis psichologinis trileris, kuris žiūrovui labiau kelia klausimus, nei pateikia tiesioginius atsakymus. Jaunas vaikinas Džong-su atsitiktinai sutinka buvusią kaimynę Hae-mi, kuri paprašo prižiūrėti jos katę, kol ši keliaus po Afriką. Grįžusi iš kelionės, ji supažindina Džong-su su paslaptingu, žavingu ir labai turtingu Benu, kuris vieną dieną atskleidžia savo neįprastą hobį – deginti apleistus šiltnamius kaime. Tai lėtai kaistantis filmas apie pavydą, klasinę nelygybę, egzistencinį nerimą ir nepaaiškinamą pyktį, slypintį jaunosios kartos širdyse.
8. Pavasaris, vasara, ruduo, žiema… ir vėl pavasaris (Spring, Summer, Fall, Winter… and Spring, 2003)
Tiems, kurie ieško filosofinio, dvasinio ir meditacinio kino, šis Kim Ki-duk kūrinys yra absoliutus atradimas. Filmo veiksmas vyksta izoliuotoje, mažoje budistų šventykloje, plūduriuojančioje gražiame ežere gilių kalnų apsuptyje. Istorija yra padalinta į penkis segmentus – skirtingus metų laikus, kurie metaforiškai atspindi pagrindinio veikėjo, jauno vienuolio, gyvenimo etapus nuo pat ankstyvos vaikystės iki gilios senatvės. Filmas tyliai ir neskubant gilinasi į žmogaus prigimtį, kūniškas aistras, jaunystės klaidas, išpirkimą ir nenutrūkstamą gamtos bei gyvenimo ciklą. Dėl nedidelio dialogų kiekio ir stulbinančių peizažų, šis filmas tampa tikra dvasine ramybės oaze.
9. Aš mačiau velnią (I Saw the Devil, 2010)
Režisieriaus Kim Jee-woon trileris Aš mačiau velnią yra vienas tamsiausių, niūriausių ir brutaliausių korėjietiško kino pavyzdžių, skirtas tik itin stiprių nervų žiūrovams. Kai sadistiškas serijinis žudikas žiauriai nužudo slaptosios tarnybos agento sužadėtinę, palūžęs vyras nusprendžia įvykdyti savo asmeninį teisingumą. Tačiau jis ne tiesiog sučiumpa ir perduoda nusikaltėlį policijai – jis suseka jį, sumuša, įsodina sekimo mikroschemą ir paleidžia, kad vėl ir vėl galėtų medžioti. Šis pavojingas katės ir pelės žaidimas tampa vis kruvinesnis, o riba tarp beširdžio monstro ir teisingumo ieškotojo galiausiai išnyksta. Tai genialus filmas, tiriantis žmogaus moralinį nuopuolį.
10. Geras, blogas ir keistas (The Good, the Bad, the Weird, 2008)
Korėjos kinas moka būti ne tik labai tamsus, dramatiškas ir rimtas, bet ir beprotiškai linksmas. Tai nuotaikingas ir greitas azijietiškas vesternas, tiesiogiai įkvėptas klasikinio Sergio Leone filmo motyvų. Veiksmas vyksta ketvirtojo dešimtmečio Mandžiūrijoje, kur atsitiktinai susikerta trijų labai spalvingų personažų – negailestingo samdomo žudiko, šaltakraujo premijų medžiotojo ir nerangaus, bet labai sėkmingo traukinių plėšiko – keliai. Visi jie karštligiškai ieško to paties lobių žemėlapio, o juos be atvangos vejasi japonų armija bei vietinių banditų gaujos. Dinamiškos veiksmo scenos, puikus humoras ir charizmatiški aktoriai paverčia šią juostą nuostabiu pramoginiu reginiu.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)
Tiems, kurie dar tik žengia pirmuosius žingsnius į Pietų Korėjos kino pasaulį, natūraliai gali kilti įvairių praktinių ar kultūrinių klausimų. Pateikiame išsamius atsakymus į kelis pačius populiariausius, kad jūsų pažintis su šia išskirtine industrija būtų kuo sklandesnė ir malonesnė.
Ar korėjietiški filmai yra dubliuojami lietuviškai?
Dažniausiai Lietuvos kino teatruose, festivaliuose ar oficialiose srautinio transliavimo platformose korėjietiški filmai nėra dubliuojami, tai yra, jie nėra profesionaliai įgarsinami lietuvių kalba. Juos įprasta ir netgi rekomenduojama žiūrėti originalo kalba su lietuviškais arba angliškais subtitrais. Tai leidžia išlaikyti autentiškas aktorių emocijas, balso tembrą, intonacijas ir patirti filmą tiksliai taip, kaip sumanė jo kūrėjai. Subtitruotas kinas gali pasirodyti šiek tiek neįprastas tik iš pat pradžių, tačiau prie tokio žiūrėjimo formato labai greitai priprantama.
Kokiam amžiaus cenzui skirti šiame sąraše paminėti filmai?
Didžioji dalis Pietų Korėjos filmų, ypač tie, kurie priklauso trilerio, detektyvo, siaubo ar veiksmo žanrams, atvirai nagrinėja labai tamsias ir sunkias temas. Dėl to juose apstu smurto scenų, stiprios psichologinės įtampos ir suaugusiems žiūrovams skirto turinio. Tokie filmai kaip Senis ar Aš mačiau velnią turi griežtą N-18 amžiaus cenzą ir yra griežtai nerekomenduojami nepilnamečiams ar itin jautriems žiūrovams. Prieš pradedant žiūrėti bet kurį azijietišką filmą, visada naudinga pasidomėti jo amžiaus reitingu ir oficialiais turinio įspėjimais.
Kodėl korėjiečių filmuose taip drąsiai ir dažnai persipina keli skirtingi žanrai?
Tai yra gilaus kultūrinio ir kūrybinio mentaliteto atspindys. Korėjiečių kino teoretikai, scenaristai ir režisieriai tiki, kad realus gyvenimas niekada nėra sudarytas tik iš vienos spalvos ar vienos emocijos – mes galime isteriškai juoktis per laidotuves ar patirti tikrą siaubą labai kasdienėse buitinėse situacijose. Todėl griežtų Holivudo žanrų taisyklių laužymas jiems atrodo kur kas natūralesnis ir realistiškesnis būdas pasakoti istoriją. Toks metodas neleidžia žiūrovui atsipalaiduoti, išlaiko jo dėmesį ir nuolat jį stebina netikėtumais.
Kuo skiriasi Pietų Korėjos kino filmai nuo populiariųjų televizijos dramų?
Nors Pietų Korėjos televizijos serialai taip pat sulaukia didžiulio tarptautinio populiarumo, jie dažniausiai yra labiau orientuoti į romantiką, lengvą komediją, melodramą ir lėtesnį, ilgai trunkantį siužeto vystymą. Tuo tarpu pilnametražis Korėjos kinas dažniausiai yra žymiai drąsesnis, tamsesnis, pasižymi gerokai didesniu biudžetu vienai minutei, trumpesniu, bet maksimaliai intensyviu formatu. Kinas kur kas laisviau nagrinėja visuomenės tabu temas. Nors kartais tie patys aktoriai gali vaidinti abiejuose formatuose, filmai žiūrovui dažniausiai siūlo daug aštresnę, gilesnę ir meniškesnę patirtį.
Nauji atradimai ir tolesnė kelionė po Azijos kiną
Šis dešimties išskirtinių juostų sąrašas tėra tik labai nedidelis, bet ryškus langas į milžinišką ir nepaprastai turtingą Pietų Korėjos kino pasaulį. Kiekvienas iš šių paminėtų filmų palieka ilgai išliekantį emocinį įspūdį, skatina socialines diskusijas ir priverčia mąstyti dar ilgai po to, kai tamsiame ekrane pasirodo baigiamieji titrai. Tokie režisieriai kaip Bong Joon-ho ar Park Chan-wook per kelis dešimtmečius tapo ne tik savo gimtosios šalies pasididžiavimu, bet ir didžiuliu įkvėpimu visiškai naujai kino kūrėjų kartai visame pasaulyje. Pradėję nuo šių garsių ir kritikų pripažintų kūrinių, netrukus neabejotinai pajusite alkį atrasti dar daugiau. Jūs susipažinsite su fenomenaliais aktoriais, kurių vaidybos talentas, veido mimikos ir kūno kalba peržengia bet kokius lingvistinius barjerus. Jūs pradėsite iš tiesų vertinti drąsą kine ir ieškoti istorijų, kurios ne tik trumpam prablaško nuo kasdienybės, bet ir stipriai išmuša iš asmeninės komforto zonos.
Svarbu suprasti, kad Pietų Korėjos kino industrija yra gyva, ji nuolat atsinaujina, eksperimentuoja ir auga. Šiandien mes stebime dar vieną stiprią kūrybinę bangą – nepriklausomo kino kūrėjų iškilimą, moterų režisierių svarbos ir įtakos didėjimą bei naujų, dar niekada kine nenagrinėtų temų gvildenimą. Todėl, net jei atidžiai peržiūrėsite visus čia išvardintus filmus, jūsų kinematografinių atradimų kelionė tik prasidės. Leiskitės į šį vizualų nuotykį atvira širdimi ir laisvu protu, nes azijietiška kinematografija turi visiškai unikalią, magišką galią pakeisti tai, kaip mes matome, interpretuojame ir suprantame kino meną apskritai. Tai patirtis, kuri visapusiškai praturtina vidinį pasaulį, edukuoja apie kitas kultūras ir visam laikui pakeičia asmeninį gero filmo vertinimo standartą.
