Temos
Yra geras šimtas teorijų, aiškinančių, kodėl žmonijai reikia juokauti, juokauti, juoktis ir ironizuoti. Antropologai, lingvistai, sociologai ir psichologai savaip interpretuoja mūsų humoro jausmą. Vis dėlto tarp šių teorijų yra keletas itin įdomių. Štai jie.
PRANAŠUMO IR PAŽEMINIMO TEORIJA
– Ura, aš išėjau į vairavimo mokyklą, netrukus bus vienu pėsčiuoju mažiau!
– O gal daugiau nei vieną.
Šią teoriją puikiai iliustruoja gerai žinomas anekdotas, kurio esmė beveik visiškai atsiskleidžia pavadinime. Vienas iš jos šalininkų yra Džordžijos universiteto Kalbos komunikacijos katedros profesorius, psichologas Čarlzas Gruneris (Charles Gruner). Šis mokslininkas vyras manė, kad humoras yra žaisminga agresija, kurioje pasireiškia nugalėtojo triumfas prieš nugalėtąjį. Tai būdas susidurti su situacijomis ir žmonėmis, kai juokas reiškia pergalę prieš “priešą”.
Anot jo, mus siaubingai linksmina ir juokina kitų kvailumas, nes tą akimirką jaučiamės protingesni ir geresni už tuos atsilikėlius. Pavyzdžiui, aukščiau pateiktoje pastraipoje cituojamas pokštas suteikia pranašumo jausmą prieš nekompetentingus vairuotojus.
Beje, masinis humoras dažnai grindžiamas kito asmens pažeminimu. Įvairaus pobūdžio pokštai, stand-up’ai apie buvusius draugus, erzinimai, tyčiojimasis – visa tai puikiai atitinka šią teoriją.
NENUOSEKLUMO TEORIJA
Nors pranašumo teorija laikoma itin svarbia, ji vis dėlto netaikoma su agresija nesusijusiems humoro būdams – kalambūrams, anekdotams, tokiems kaip “Kin-dza-dza” ir panašiai. Ir tada, jei humoras būtų paremtas vien tik pranašumo jausmu, nuo ryto iki vakaro juokintumėmės iš vargšų ir ligonių.
Humoras turėjo savo šalininkų, tokių kaip filosofas Arthuras Schopenhaueris. Jis manė, kad juokas yra reakcija į neatitikimus tarp objektų suvokimo ir jų realių vaizdų.
Paprastai tariant, viskas, kas neatitinka lūkesčių, atrodo juokinga.
Šopenhauerio teoriją palaikė britų psichologas Hansas Eysenckas, o ją išplėtojo žurnalistas ir psichologas Arthuras Koestleris. Pasak jų, juoko priežastis yra nesuderinamų ar prieštaringų idėjų integravimas, žvelgiant į situaciją iš logiškų, tarpusavyje nesuderinamų kampų.
Aukščiau pateiktas pokštas kilo iš populiarios tezės “šiais laikais mandagumas tapo toks retas, kad dažnai painiojamas su flirtu”. Tai netikėtos pabaigos ir logiškų, o ne nesuderinamų kampų pavyzdys.
IŠSILAISVINIMO TEORIJA
Pirmiausia šiame bloke paminėtina anglų filosofo Herberto Spencerio paguodos teorija. Spenceris manė, kad juokas yra organizmo atsakas į nervinę įtampą.
Pagal jo koncepciją baimė ir džiaugsmas yra susiję jausmai. Į realų pavojų žmogus reaguoja drebėdamas, į įsivaizduojamą – juokdamasis. Tai reiškia, kad juokas padeda “išsilaisvinti” nuo emocinės naštos, jos atsikratyti.
Vaikas juokiasi, kai sudraskoma ožka, žiūrovas juokiasi iš komiko, kuriam į kaktą pataikė grėblio kotu: “Džiaugiuosi, kad man taip neatsitiko!
Rusų kultūrologas Bachtinas pateikė “karnavalinę humoro teoriją”.
Pasak jo, humoras – tai bandymas atsikratyti normų, logikos ir savicenzūros pančių. Noras akimirkai pasinerti į pasaulį, kuriame viskas įmanoma.
Galiausiai šiai kategorijai priskiriamos humoro kaip žaidimo ir džiaugsmo teorijos, teorijos apie “perėjimą” nuo rimtumo prie žaismingumo. Šią teoriją pasiūlė amerikiečių mokslininkas Maksas Eastmanas, o jai pritarė Danielis Berlinas ir Čarlzas Gruneris.
Po pokšto žmogus atsiduria psichologiškai saugioje zonoje, pavyzdžiui, pokštas, paleistas per darbo susitikimą, padeda darbuotojams minutėlę atsikvėpti, “perjungti” streso būseną.
Be to, humoras turi ir grynai antropologinių paaiškinimų. Mulcahy-Millerio teorija teigia, kad humoro jausmas reikalingas norint pritraukti partnerį – tai tarsi būdas žibėti protu, taigi ir gerais genais.
Kita vertus, Michael Ouren ir Joanna Baczorowski manė, kad humoras yra mechanizmas, užtikrinantis moters meilę vyrui: jis juokauja, ji juokiasi, jam malonu, kad ji juokiasi.
Beje, keli eksperimentai, pavyzdžiui, Breslerio ir Greengrosso, parodė, kad šiuo atveju blogiausiai veikia save menkinantis humoras, o geriausiai – neutralus humoras, be vulgarumo ir nesureikšminantis jokios temos.
AR ĮMANOMA IŠSIUGDYTI HUMORO JAUSMĄ?
Taip, galite. Ir jums nereikia patiems sugalvoti juokų. Čia svarbiausias vaidmuo tenka skaitymui ir stebėjimui: stand-up koncertai, juokingi monologai, satyriniai romanai (į pagalbą pasitelkiant Ilfą ir Petrovą), komedijos, juokingi skečai – visa tai lavina humoro jausmą.
Juk jei nemokame juokauti, tikrai galime mėtyti juokingas citatas į kairę ir į dešinę.
