Pro mokyklos langus vaikystė staiga prabėgai . Jos ilgos pamokos baigės visviena .Mokykloj patyrėm tiek džiaugsmo ir laimės.Po laiko tu jau supranti, kad pasibaigė jaunos dienelės, juokas, išdaigos visų.
Kai tyliai užmiega visi vaikai,Ir verias vartai sapnų karalystėn,Tyliai už lango jau girdisi štai.Neša ji tyliai didžiulius krepšius,Pilnus spalvotų margučiųDžiaugsis vaikai ryte kai pabus.
Kai paskutinį kartą žingsniai nuaidės mokykloj, Kai paskutinį kartą trinktelsi duris, Sustok ir pagalvok: Kiek ašarų ir laimės, Kiek džiaugsmo, sielvarto kartaus, Kurį tu vadinai nelaime, Kiek šypsenų mokykloj palikai! Sustok ir pagalvok: Vaikystės skardų juoką gal suole palikai, Gal meilę pirmutinę po trupinėlį išbarstei, O gal nepasakei “atleisk” tam, kuriam prasikaltai? Dar paklausyk skambučio paskutinio aido, Nešauks į klasę jis daugiau, Ir ašarą nuo skruosto nusibrauk, Dar pagyvenk šviesiais atsiminimais, Paskui gyveniman keliauk. Ir nasakyk „sunku“, net jai suklysi, Net jei mokykloj negirdėjai apie tai. Gyvenime neskambina skambučiai, Gyventi šaukia skambantys varpai.
Už tavo meilę ir rupestį ačiu, Už duonos kąsnį, vaikystę, šventes. Mielas Tėveli, ilgų, sveikų metų, Džiaugsmas tepuošia tavąsias dienas.
Šitokį kelią abu nukeliavę, Džiaukitės derliumi savo rudens Ir tegu pavyzdžiu jūsų pasekę, Vaikai ir anūkai laimingai gyvens.
Turtuolis turėjo penkis vaikučius. Kuriam iš jų paliks visą turtą. Ir nutarė senasis gerai pavaišinti juos. Pažiurėsias, kaip jie atrodo tada, kai liežuvis atsipalaiduoja, kaip apsimetinėjimų uždanga nukrinta. Išgėręs vyriausias vaikaitis nuskubėjo suvesti saskaitų su žmona. Antras vaikaitis sakėsi einas baigti darba. Trečias pradėjo dainuoti Ir šokti. Ketvirtas ėmė įrodinėti, kad jis esąs nuostabiausias ir Protingiausias pasaulyje, tokiems gyviems paminklai statomi. O jauniausias vaikaitis nuėjo miegoti. Ryta turtuolis pasišaukia vaikaicius ir sako: Visi, išskyrus vieną, ėmė klausyti ne proto, o degtinės balso. Ji jums vadovavo. O kaip žinote, degtinė blogas vadovas ir Patarėjas. Todėl visą turtą palieku jūsų jauneliui. Tad pakelkime taures ir eime miegoti, kol dar protas nepametė mūsų.
Tuoj išeisit. Tokie aukštaūgiai – Jau ne vienas praaugęs mane. Neskubėkit labai. Dar pabūkim. Paskutinį juk kartą drauge. Bet gyvenimo šauksmas valdingas. Savo galią jis žino. Netruks. Nuaidės varpeliu ilgesingu Ir išves iš tos klasės visus. Ką gi! Eikit. Širdim jus lydėsiu Aš dar daugelį metų, vaikai. Pasirinkite kalią sau tiesų. Siekit laimės tikros atkakliai! Be kitų, kelyje jus telydi Išmintis ir sena, ir gili: Už banknotą ne viską nupirksi. O parduot už jį viską gali.
Čia prabėgo vaikystė, atėjo jaunystė, Čia praleidote savo gražiausius metus. Čia jums leidžiama buvo pakilt ir suklysti, Čia supratot gyvenimą, rado draugus.
Pasukot šiandien jūs į naują kelią, kur pilna džiaugsmo ir liūdesio dienų, bet nieks užtemdyti negali dviejų galingų mylinčių širdžių. Tas kelias ilgas ir į priekį šauks jus. Jūs eisite ilgai labai ilgai.., o kai bus liūdna nuotaika praskaidrins mažų vaikučių švelnūs ir linksmi balsai. Linkiu, kad niekad neišblėstų jūsų mylinčių širdžių ugnis,kad niekad neužgestų jūsų sukurtas šeimos židinys.
Išeiname mes… Visiems laikams – Išeinam Palikę ištuštėjusias klases. Sutikti šėlstančių likimo vėjų,- Jaunystės pasitikt išeinam mes. Čia buvo viskas: pirmutinės gėlės, Pirmasis nerimas ir pirmas ilgesys. Praslinko čia vaikystė kaip šešėlis, Švelnus pirmosios meilės svaigulys… Čia šokom valsą, Verkėme – kvatojom, Svajojom nesiskirti amžinai.
Palengva išeina vaikai iš namų. Į nuosavą gatvę. Gal juos šaukia savi laikai, Gal išvaro tėvų senatvė – Ir irzli, ir nepakanti, Išmatuojanti savo matu tai, Kas bręsta kitų širdy, be nuolaidų, be paklaidų. Ak, tie mūsų amžiaus tėvai, Šitiek matę, vis tiek nesupranta, Kad jaunystė ne taip jau lengvai Randa tikrą, vienintelį krantą. Jai pačiai reikia pereit audras, Kilt į kalną ir leistis bedugnėn. Taip tikrai jie supras ir suras Ir gyvenimo druską, ir ugnį. Tegu eina vaikai iš namų, Tegu blaškosi, ieško ir klysta. Man užvis labiau neramu, Kai žiūriu į besparnę jaunystę.
Lyg karoliukų vėrinį nuvėrė gyvenimas metus ant laiko siūlo.Tegul visi jie briliantais žėri. Tegul jie džiaugsmo šventę siūlo,Dar visko bus – dar vėrinys neilgas, dar metų siūlas tiesiasi į tolį…Lyg žemuogės vaikystėje ant smilgos, džiaugsmu tespindi tie visi karoliai.Su Gimtadieniu!
