Nedaugeliui režisierių pavyksta pasiekti tokį statusą, kai jų pavardė tampa būdvardžiu, apibūdinančiu visą kino žanrą ar specifinę estetiką. Kai sakome „tarantiniškas“, kino gerbėjai iškart supranta, apie ką kalbama: aštrūs, popkultūros nuorodų kupini dialogai, stilizuotas ir neretai groteskiškas smurtas, nelinearinis pasakojimas bei garso takeliai, prikeliantys pamirštas dainas naujam gyvenimui. Quentinas Tarantinas – tai ne tik režisierius, tai tikras kino fanatikas, kuris savo karjerą pradėjo dirbdamas vaizdajuosčių nuomos punkte ir sugerdamas viską, nuo vesternų iki Honkongo kovos menų filmų. Jo filmografija yra tarsi meilės laiškas kinui, o kiekvienas naujas filmas tampa pasauliniu įvykiu. Jei dar nesate susipažinę su šio kultinio kūrėjo darbais arba norite prisiminti geriausius momentus, šis gidas padės susigaudyti jo spalvingame ir kruviname pasaulyje.
Kas sudaro unikalų Tarantino braižą?
Prieš neriant į konkrečių filmų apžvalgą, verta suprasti, kodėl šis režisierius yra taip garbinamas kritikų ir žiūrovų. Jo filmai dažnai laužo tradicines Holivudo taisykles. Vienas ryškiausių bruožų – nelinearinis laikas. Istorijos dažnai pasakojamos sumaišyta tvarka, leidžiant žiūrovui pačiam sudėlioti dėlionę (puikus pavyzdys – „Bulvarinis skaitalas“).
Kitas neatsiejamas elementas – dialogai. Veikėjai dažnai kalba ne apie siužetą stumiančius įvykius, o apie visiškai kasdieniškus, trivialius dalykus: mėsainius, arbatpinigius ar senus TV serialus. Tai suteikia net patiems žiauriausiems gangsteriams žmogiškumo ir realizmo, kurio dažnai trūksta kituose veiksmo filmuose. Be to, vizualinėje pusėje dažnai matome vadinamąjį „bagažinės kadrą“ (angl. trunk shot), kai kamera filmuoja iš apačios į viršų, tarsi žiūrėtų iš automobilio bagažinės, bei ilgas, nepertraukiamas scenas, kurios didina įtampą.
Kriminalinio pasaulio revoliucija: ankstyvoji kūryba
Tarantino karjera prasidėjo su trenksmu, kuris visiems laikams pakeitė nepriklausomo kino veidą. Jo pirmieji filmai pasižymėjo mažu biudžetu, tačiau milžiniška ambicija ir scenarijaus kokybe.
Pasiutę šunys (Reservoir Dogs, 1992)
Tai filmas, nuo kurio viskas prasidėjo. Istorija sukasi apie grupę nepažįstamųjų, suburtų įvykdyti tobulą deimantų vagystę, kuri, žinoma, nueina perniek. Įdomiausia tai, kad pačios vagystės mes niekada nepamatome – filmas koncentruojasi į įvykius prieš ir po jos, daugiausia veiksmo perkeliant į vieną sandėlį.
Kodėl verta pamatyti? Dėl neįtikėtinos įtampos ir psichologinio žaidimo. Žiūrovas kartu su veikėjais bando išsiaiškinti, kuris iš gaujos narių yra policijos informatorius. Scena su daina „Stuck in the Middle with You“ tapo viena ikoniškiausių ir žiauriausių kino istorijoje, parodanti, kaip meistriškai režisierius derina linksmą muziką su šiurpiu vaizdu.
Bulvarinis skaitalas (Pulp Fiction, 1994)
Jei reikėtų išrinkti vieną filmą, apibrėžiantį 10-ojo dešimtmečio kiną, tai neabejotinai būtų „Bulvarinis skaitalas“. Šis filmas laimėjo „Auksinę palmės šakelę“ Kanuose ir atnešė Tarantino „Oskaroną“ už geriausią scenarijų. Trys susipynusios istorijos apie du samdomus žudikus, boksininką ir gangsterio žmoną pateikiamos nechronologine tvarka, sukuriant unikalų pasakojimo ritmą.
Filmas pilnas cituojamų frazių ir scenų: nuo diskusijos apie „Royale with Cheese“ iki garsiojo šokio konkurso. Samuelio L. Jacksono monologas, cituojantis (šiek tiek iškraipytą) Bibliją, tapo aktoriaus vizitine kortele. Tai būtinas filmas kiekvienam, norinčiam suprasti moderniąją popkultūrą.
Džekė Braun (Jackie Brown, 1997)
Dažnai nepelnytai pamirštamas, šis filmas yra bene brandžiausias ir „ramiausias“ Tarantino darbas. Tai Elmore’o Leonardo romano adaptacija, pasakojanti apie stiuardesę, bandančią pergudrauti policiją ir ginklų prekeivį. Čia mažiau stilizuoto smurto, bet daugiau dėmesio skiriama personažų psichologijai ir lėtam įtampos auginimui. Tai duoklė 8-ojo dešimtmečio „blaxploitation“ žanrui, o pagrindinį vaidmenį atlieka legendinė Pam Grier.
Kerštas, kardai ir istorijos perrašymas
Po kelerių metų pertraukos režisierius grįžo su dar didesniu užmoju, pradėdamas eksperimentuoti su žanrais ir netgi istoriniais faktais.
Nužudyti Bilą: 1 ir 2 dalys (Kill Bill Vol. 1 & 2, 2003–2004)
Nors techniškai tai du filmai, Tarantinas juos laiko vienu ilgu epu. Tai stulbinanti odė Rytų kovos menų filmams, vesternams ir anime. Pagrindinė veikėja Nuotaka (Uma Thurman) bunda iš komos ir leidžiasi į kruviną keršto žygį prieš savo buvusius kolegas žudikus ir jų lyderį Bilą.
Pirmajame filme dominuoja stilius, spalvos ir kovos choreografija (ypač kova prieš „88 bepročius“), o antroji dalis gilinasi į veikėjų emocijas, dialogus ir filosofiją. Tai vizualiai turtingiausias režisieriaus darbas, kuriame kiekvienas kadras yra kruopščiai apgalvotas.
Negarbingi šunsnukiai (Inglourious Basterds, 2009)
Čia režisierius pirmą kartą drįso perrašyti istoriją. Veiksmas vyksta Antrojo pasaulinio karo metais, okupuotoje Prancūzijoje. Istorija seka dvi linijas: žydų kilmės amerikiečių būrį, skalpuojantį nacius, ir kino teatro savininkę, planuojančią kerštą vokiečių vadovybei.
Šis filmas pasauliui pristatė Christophą Waltzą, kurio suvaidintas pulkininkas Hansas Landa yra vienas geriausių ir charizmatiškiausių piktadarių kino istorijoje. Atidarymo scena fermoje yra laikoma įtampos kūrimo meistriškumo pamoka – per 20 minučių vien dialogais sukuriama nepakeliama atmosfera.
Ištrūkęs Džango (Django Unchained, 2012)
Tai „spaghetti“ vesternas, kurio veiksmas vyksta JAV Pietuose prieš pat Pilietinį karą. Išlaisvintas vergas Džango kartu su vokiečių galvų medžiotoju leidžiasi gelbėti savo žmonos iš žiauraus plantatoriaus Kelvino Kendžio (Leonardo DiCaprio) gniaužtų.
Filmas nevengia brutalių vergovės vaizdų, tačiau pateikia juos per stilizuotą vesterno prizmę. Tai komerciškai sėkmingiausias Tarantino filmas, kuriame puikiai dera humoras, socialinė kritika ir veiksmas. Verta paminėti, kad vienoje scenoje L. DiCaprio netyčia susipjaustė ranką į stiklą, bet tęsė vaidybą, ir šis tikras kraujas pateko į galutinį filmo variantą.
Vėlyvoji kūryba: nostalgija ir kamerinė aplinka
Paskutinieji režisieriaus darbai rodo jo brandą ir norą grįžti prie lėtesnio tempo bei vizualinio tobulumo.
Grėsmingasis aštuonetas (The Hateful Eight, 2015)
Tai kamerinis vesternas, savo struktūra primenantis „Pasiutusius šunis“. Pūgos metu kalnų užeigoje įstringa aštuoni spalvingi ir pavojingi personažai. Niekas nėra tas, kuo dedasi, o įtampa auga su kiekviena minute.
Filmas buvo nufilmuotas naudojant retą „Ultra Panavision 70“ juostą, suteikiančią vaizdui neįtikėtiną platumą ir detalumą. Taip pat tai pirmasis Tarantino filmas, kuriam originalią muziką sukūrė legendinis kompozitorius Ennio Morricone, už šį darbą pelnęs „Oskarą“.
Vieną kartą Holivude (Once Upon a Time in Hollywood, 2019)
Tai bene asmeniškiausias režisieriaus filmas – meilės laiškas 1969-ųjų Los Andželui, epochai, kuri baigiasi. Istorija seka gęstančią TV žvaigždę (Leonardo DiCaprio) ir jo kaskadininką (Brad Pitt), bandančius prisitaikyti prie besikeičiančios kino industrijos. Fone vystosi tragiška Sharon Tate istorija, kurią Tarantinas, žinoma, interpretuoja savaip.
Filmas išsiskiria lėtu tempu, atmosfera ir detaliu laikmečio atkūrimu. Čia mažiau siužeto vingių, bet daugiau tiesiog buvimo su veikėjais, važinėjimo Los Andželo gatvėmis ir mėgavimosi „aukso amžiaus“ Holivudo dvasia.
Dažniausiai užduodami klausimai (D.U.K.)
Tarantino asmenybė ir jo kūryba apipinta daugybe mitų bei gandų. Štai atsakymai į dažniausiai kylančius klausimus.
- Ar tiesa, kad visi Tarantino filmai yra susiję?
Taip, režisierius yra patvirtinęs, kad jo filmai egzistuoja dviejose visatose. „Realesnė“ visata apima tokius filmus kaip „Pasiutę šunys“ ir „Bulvarinis skaitalas“. Tuo tarpu „Nužudyti Bilą“ ir „Nuo sutemų iki aušros“ yra filmai, kuriuos veikėjai iš „realesnės“ visatos eitų žiūrėti į kino teatrą.
- Kada pasirodys paskutinis, dešimtas filmas?
Quentinas Tarantinas jau seniai viešai pareiškė, kad planuoja sukurti tik 10 filmų ir tada pasitraukti iš režisūros. Nors buvo gandų apie filmą „The Movie Critic“, vėliau pranešta, kad režisierius atsisakė šios idėjos. Tiksli 10-ojo filmo tema ir išleidimo data kol kas lieka paslaptimi, tačiau gerbėjai tikisi grandiozinio finalo.
- Kodėl jo filmuose tiek daug smurto?
Pats režisierius į šį klausimą atsako paprastai: „Nes tai smagu“. Jam smurtas kine yra estetinė priemonė, panašiai kaip šokis miuzikle. Tai būdas sukelti stiprią emocinę reakciją ir pabrėžti situacijos dramatiškumą arba absurdą.
- Kokie aktoriai dažniausiai vaidina jo filmuose?
Tarantinas turi savo „trupę“ – aktorius, su kuriais dirba nuolat. Samuelis L. Jacksonas yra rekordininkas, pasirodęs daugumoje jo filmų. Kiti dažni bendražygiai: Uma Thurman, Tim Roth, Michael Madsen, Kurt Russell, Christoph Waltz ir Leonardo DiCaprio.
Muzikos vaidmuo ir vinilinių plokštelių traškesys
Kalbėti apie Tarantino kiną ir nepaminėti muzikos būtų didelė klaida. Skirtingai nei dauguma režisierių, kurie samdo kompozitorius sukurti originalų garso takelį, Tarantinas dažniausiai elgiasi kaip didžėjus. Jis rausiasi savo asmeninėje vinilinių plokštelių kolekcijoje, ieškodamas pamirštų 7-ojo ir 8-ojo dešimtmečio hitų, soul, funk, surf roko ar vesternų melodijų.
Muzika jo filmuose nėra tik fonas – ji dažnai diktuoja scenos ritmą ar net tampa kontrapunktu vaizdui. Pavyzdžiui, linksma, ritmiška daina skambanti itin žiaurios kankinimo scenos metu sukuria disonansą, kuris priverčia žiūrovą jaustis nepatogiai, bet kartu ir negalėti atitraukti akių. Dainos kaip „Misirlou“ („Bulvarinis skaitalas“) ar „Little Green Bag“ („Pasiutę šunys“) šiandien yra neatsiejamos nuo šių filmų vaizdinių. Būtent šis gebėjimas sujungti vaizdą ir garsą į nedalomą visumą daro Tarantino filmus tokius, kuriuos norisi žiūrėti (ir klausytis) vėl ir vėl. Tai ne tik kinas – tai audiovizualinė patirtis, paliekanti įspaudą ilgam.
