Skip to main content

Autoriai: Oksana Torop, Svyatoslav Khomenko ir Kateryna Khinkulova


Ilgai lauktas Ukrainos bandymas susigrąžinti teritorijas šalies rytuose ir pietuose, kurias pastaruosius 18 mėnesių buvo okupavusi Rusija, jau įsibėgėjo.

Svarbiausia šios operacijos planavimo ir vykdymo figūra yra generolas Valerijus Zalužnyj, 49 metų Ukrainos vyriausiasis vadas. Iki šiol mažai kam žinomas, dabar jo populiarumas prilygsta prezidento Volodymyro Zelenskio populiarumui.

Generolas Zalužnyj, arba “mūsų Valera”, kaip jį mėgsta vadinti draugai ir seni bendraklasiai, vyriausiuoju Ukrainos kariuomenės vadu buvo paskirtas 2021 m. liepą.

Gerai jį pažįstantys sako, kad šis paskyrimas, kurį asmeniškai prastūmė prezidentas V. Zelenskis, generolui buvo netikėtas, taip pat ir daugeliui kitų, nes jo paaukštinimas buvo susijęs su keliomis pakopomis karjeros laiptais.

Zalužnyj jau buvo žinomas kaip ambicingas ir modernus vadas, bet kartu ir nepretenzingas žmogus, mėgstantis juokauti su pavaldiniais ir nesureikšminantis savęs.

Per septynis mėnesius jis vadovavo Ukrainos gynybai nuo plataus masto invazijos.

Iki 2022 m. vasario 26 d. buvo aišku, kad Rusijos kariuomenei nepavyks “užimti Kijevo per tris dienas”, kas iš pradžių atrodė tikėtina.

Tačiau realybė išliko niūri, o Ukrainos valdžia ragino visuomenę nepanikuoti. Rusijos kariuomenė judėjo į priekį Ukrainos šiaurėje, rytuose ir pietuose ir kėlė didelę grėsmę sostinei.

Vienas iš Ukrainos aukščiausių pareigūnų sumanymų buvo pradėti sprogdinti tiltus netoli Kijevo per didžiulę Dniepro upę, kad rusai negalėtų pereiti iš rytinio kairiojo kranto į vakarinį dešinįjį, kur, be kitų strateginių objektų, buvo įsikūręs vyriausybės kvartalas.

Jie paskambino generolui Zalužnyj, kad sužinotų jo nuomonę. “Jokiomis aplinkybėmis to nedarysime”, – kaip pranešama, atsakė jis, tuo metu sėdėjęs dūmų pripildytame bunkeryje kartu su kitais aukščiausiais karininkais.

“Tai bus ir civilių, ir rytiniame krante likusių kariškių išdavystė”.

BBC iš dviejų su šiuo epizodu susijusių šaltinių išgirdo sutampančius pasakojimus, kurie rodo, kad būtent taip ir buvo.

Vėliau buvo priimta daug kitų svarbių sprendimų, ir 2022 m. balandžio pradžioje Ukrainos kariuomenė nustūmė Rusijos kariuomenę į šiaurę ir rytus nuo Kijevo.

Sovietų kariškio šeimoje gimęs Valerijus Zalužnas kartą sakė, kad visada buvo pasiryžęs atsiriboti nuo pernelyg didelės sovietų armijos hierarchijos.

Kai jis dešimtojo dešimtmečio viduryje pradėjo lankyti karo mokyklą, Ukraina jau buvo nepriklausoma valstybė.

Nors jo vadovėliai karo koledže buvo iš sovietinių laikų, karo realybę jis pažino iš pirmų lūpų. 2014 m. jis buvo paskirtas vado pavaduotoju Rytų Ukrainos teritorijoje, kur įsibėgėjo konfliktas su Rusijos kariuomenės remiamais separatistais.

Kolegos, su kuriais kalbėjomės, sako, kad nuo pat karjeros pradžios jis labai noriai kūrė pasitikėjimu grįstus santykius su pavaldiniais, taip pat delegavo vadovavimo sprendimus.

Buvusi Zalužnio padėjėja, buvusi šalia jo pirmosiomis Rusijos invazijos dienomis, Liudmila Dolhonovska BBC pasakojo, kad jis beveik nemiegojo ir nuolat palaikė ryšį su fronte esančiais kariais.

“Jis daug kalbėjo telefonu su savo generolais, bet pokalbiai visada buvo sutelkti ir ramūs”, – sakė ji.

Analitikai teigia, kad lankstumas, kuriuo pasižymėjo Ukrainos daliniai su jaunesniaisiais karininkais, galinčiais priimti sprendimus mūšio lauke, suteikė jiems nemažą pranašumą prieš Rusijos kariuomenės sprendimų priėmimo struktūras, kuriose sprendimų priėmimas vyko iš viršaus.

Kai kurie šaltiniai Ukrainos kariuomenėje netgi teigia, kad už Ukrainos sėkmę kolektyviai atsakingi būtent sprendžiamojo pobūdžio vadai vietoje, o generolui M. Zalužnyj reikėtų dėkoti tik už tai, kad jis paliko jiems laisvę veikti.

Karui įsibėgėjant, prezidentas Zalenskis atliko svarbų vaidmenį palaikydamas Ukrainos visuomenės moralę savo naktiniais kreipimaisi.

Jis kūrė stipraus valdymo įvaizdį ir kartu darė spaudimą užsienio partneriams dėl finansinės ir karinės paramos.

Generolas Zalužnyj daugiausia dėmesio skyrė teisingai karinei strategijai.

Po sėkmingų žygių vasaros pabaigoje ir rudens pradžioje Ukrainos kariai išlaisvino didelius Ukrainos teritorijos plotus rytuose ir pietuose.

Vyriausiasis vadas tapo nacionaliniu didvyriu, nors viešumoje buvo retai matomas ir dar rečiau sutikdavo duoti interviu.

Jo vardas tapo drąsos ir ryžto sinonimu, o jo reputacija pagimdė anekdotų ir posakių.

“Kai Zalužnyj įeina į neapšviestą kambarį, jis neįjungia šviesos, jis išjungia tamsą”, – skambėjo viena iš tokių frazių.

Jo populiarumo reitingai susilygino su Zelenskio reitingais, o sąmokslo teoretikai ėmė spėlioti apie galimą jųdviejų susiskaldymą.

Buvo kalbama apie tai, kad Zelenskis pakeis Zalužinį kariuomenės vado poste arba net apie tai, kad Zalužinis metė iššūkį prezidento politiniam vadovavimui.

Kol kas nei viena, nei kita neįvyko.

Šaltinis prezidento administracijoje BBC sakė, kad “prezidentas V. Zelenskis paprasčiausiai neturi laiko tokiam pavydui, nes yra 102 proc. užsiėmęs tuo, kaip gauti karinę paramą Ukrainai iš jos partnerių”.

Atrodo, kad šie du vyrai yra gana laimingi leisdami vienas kitam dirbti savo darbą.

Praėjusį birželį žurnalui “Time” generolas Zalužnyj sakė, kad nesivargino aiškinti Zelenskiui visų karinės strategijos smulkmenų.

“Jam nereikia suprasti karinių reikalų, kaip nereikia išmanyti apie mediciną ar tiltų statybą”.

Politikos analitikai ir sociologai BBC sakė, kad dabartinėje situacijoje, kai ukrainiečiams reikia būdų pakelti moralę, V. Zelenskio populiarumas yra natūralus. Jie taip pat pabrėžia jo žmogiškąjį požiūrį.

Kartą jis pasirodė kareivio, kuris buvo priverstas atidėti ceremoniją, nes buvo išsiųstas į fronto liniją prie Bachmuto, vestuvėse. Galiausiai kareiviui buvo suteiktos trumpos atostogos, kad galėtų susituokti su savo sužadėtine.

Suintensyvėjus kalboms apie artėjantį Ukrainos puolimą, gegužės viduryje Rusijos kariniai tinklaraštininkai pradėjo skleisti gandus, kad generolas Zalužnyj buvo sunkiai sužeistas ar net žuvo.

Tai patvirtino Rusijos užsienio žvalgybos vadovas Sergejus Naryškinas: S. S. Šalužnyj taip pat pranešė: “Žinoma, mes turime visą informaciją apie Ukrainos kariuomenės vado sveikatos būklę, tačiau jos neatskleisime.”

Pulkininkas Anatolijus Štefanas, kuris yra artimas generolui M. Zalužnyj, sakė, kad nors Ukrainos aukščiausioji vadovybė juokavo iš šių gandų, kuriuos pavadino “Rusijos propagandos beprotybės viršūne”, akivaizdu, kad ukrainiečiai taip pat pradėjo nerimauti.

Birželio pradžioje Ukrainos gynybos ministerija paskelbė kelias nuotraukas, kuriose generolas Zalužnyj dalyvavo karinėje ceremonijoje Kijeve.

Kol kas Valerijus Zalužnyj tarp ukrainiečių turi didvyrio statusą, bet kadangi tiek daug žmonių deda viltis į vyriausiąjį kariuomenės vadą, ateitis gali būti sudėtinga.

Net jei Ukrainos gynyba galiausiai pavyks, Ukraina susidurs su atšiauria realybe, perspėja sociologas Oleksijus Antypovičius, ir Zalužnyj gali nuspręsti vengti politikos.

“Labai tikėtina, kad po karo Ukraina susidurs su sunkia ekonomine krize, jei ne su visišku žlugimu. Tai bus visiškai kitoks žaidimas.”

Politikos analitikas Mykola Davydiukas mano, kad jei kariuomenės vadas pasuktų į politiką, jam gali pavykti.

“Nors Zelenskis yra lyderis, kuris neapleido ukrainiečių, Zalužnyj buvo tas, kuris juos gynė. Tai organiškas jo naratyvas ir mūsų visuomenėje yra jo poreikis”.